doblogas

Senokai berašiau, tai prisikaupė kai kurių perliukų. Po pasaulį pasklidus įvairioms dešimtmečio iausių suvestinėms, užkliuvo pitchfork, nes pakankamai įdomus toks ir alternatyvios Amerikos scenos nemažai paminėjęs, kurios aš, su NME užaugęs, mažiau žinau. 6 vietoj pas juos buvo Modest Mouse albumas The Moon & Antarctica, esu girdėjęs apie šį kolektyvą ankščiau truputi, realiai, kad toks yra ir nieko daugiau, o vat maloniai pradžiugino jis, nors dar 2000 metais išleistas, iš kart davė stimulą pavogt visą jųjų diskografiją.

Įrašytas jis dar prieš rugsėjo 11, kas yra labai gerai, nes neturi tos apsiverkusios dėl istorinės galybės praradimo ir savęs drąsinimo nuotaikos. Grupės muzika varijuoja labai, nors čia pirmas mainstreaminio labelo darbas, bet nei kiek atrodo nepaveiktas kokių nors kanonų ar taisyklingų penklinių. Albumas šiaip pakankamai lėtas, be reikalinio gitarų drožimo irgi nėra, kas yra teigiamas dalykas.

Turbūt geriausias dalykas, susijęs su Modest Mouse kūryba yra jų tekstai, toks vienišumo triumfas, kiek primenantis Jim’o Carrey’o filmo “Trumano šou” tematiką, kai nėra kur pasaulyje pasidėti, nes visi aplink tave kuria realybės šou, o tu esi pagrindinis jo herojus, kuomet visi aplink yra draugai ir bičiuliai, bet nei vienas prireikus nieko negali padėti. Labai amerikietiška ir labai taiklu. Tarkim “Stars Are Projectors” ištrauka: “Paskutinėmis gyvenimo sekundėmis pasirodys, kaip jie valdo šitą šou, žinoma, valdo šioje žemėje, nes žvaigždės tėra projektoriai, projektoriai, kurie projektuoja mūsų gyvenimą šioje planetoje Žemėje” (mano vertėjavimo įgūdžiai niekada nebuvo patys geriausi). Arba panašus atsiskyrėliškos antisistemos vaisius: “Sudie šiai šaltai šaltai pasaulio daliai, sudie šitai griaučių blukinimo šaliai, aš išsilaipinau į Antarktidą, kaip jos prezidentas”. Pakankamai nuosaiku ir nestipru, kad neužknistų ir neatsibostų, bet taip pat užtektinai išmintinga ir taiklu, kad nebūtų lėkšta. Taip pat ir asmeninės amerikietiškai protestantiškų vertybių Septintame Danguje žlugimo scenos, kaip “Wild Packs Of Family Dogs”, kažkaip ta muzika ir vokalas sugeba nepaversti visko užknisančiu apsiraudojimu, taip dažnai pasitaikančiu rimtesniuose tekstuose (kaip kad kokie Pearl Jam) Iš tiesų, prisiminus šiaip geriausius tekstus kuriančius muzikantus, į galvą šauną Radioheadiškas ir Muse-iškas apokalipsinis robotų, mašinų, ateivių ir genetinių atliekų valdomas pasaulis, bet jei kas nors labiau žemiška - vienas iš pačių geriausių atvejų.

Muzikaliai, kaip minėjau, grupė labai varijuoja, nuo Piksiškų chaotiškų svaičiojimų iki REM-iškai lyriškų baladžių ar net shoegaze sulietų vaizdinių. Geriausią, jei ką išskirt iš šios vientisos 15 dainos porcijos, būtų puiki baladė “Gravity Rides Everything”, toks energingas kantri su bene labiausiai alegro ritmu “Paper Thin Walls”, taip pat lėtai šliaužianti ir apsivyniojanti aplink “Lives”. Jei jau išskirt mažiau sėkmingus epizodus, nors tokių ir labai nedaug - kažkoks pykčio alternatyvus r’n'b “Thin Cities Made Of Ash” ne itin sulenda, tiesa jį gelbėja eilinį kart geras tekstas, pabaigos “What People Are Made Of” irgi daugiau triukšmas negu melodija.

Žodžiu malonus atradimas, jau gerokai patyręs laiko išbandymo ir puikiai jų atlaikęs, galbūt kada nors ir daugiau Modest Mouse darbų pavyks pasidalinti, kol kas keletas pastarojo perliukų:

Gravity Rides Everything

Dark Center Of The Universe

Stars Are Projectoris

Lives

Thumbs Up

patiko (0)

Rodyk draugams