doblogas

Taip atsitinka, kad prieš miegant norisi pažiūrėti ką nors lėkšto ar lengvo, kvailo ir nesudėtingo. Tikriausiai niekam į galvą neateitų žiūrėti kokį “Dogvilį” tris valandas ir taip “užsimigdyti”, o kai pašaudo, palenktiniauja, pasipyksta, pasitaiko truputi kas - žiū ir sukies ant šono. Maždaug tokiu tikslu įsijungiau filmą “Pano Labirintas” - pasukiojau truputi prieš tai, kažkokie pasakiški padarai kalba su mergaite, ji ten vaikšto po kažkokius mistinius objektus, pats tas, pamaniau. Deja, teko suklysti ir sunkiai judintis ryte.

Taigi, “Pano Labirintas” - Meksikos režisieriaus filmas, kurio fabula - Ispanijos pilietinio karo pabaiga, “Frankistų” ir komunistų (sąjungininkų) kova ir mažos mergaitės pasakiška istorija tuo pat metu. Vien tik pats žanras labai nestandartinis ir unikalus. Iliuzijos, jog tai filmas vaikams, kaip nors supaprastintai kišant moralinius karo įvertinimus ar vaikiškai paprastus sprendimo būdus, išsisklaido labai greit - pamačius pirmąsias iš daugelio brutalių smurtinių scenų (kad tas karas buvo labai žiaurus žino visi skaitę Hemingvėjų.)

Tuo pat metu rituliojasi dvi atskiros istorijos - kaip teigiamai vaizduojami komunistai partizanai (jie rodomi kaip tikrieji ispanai, o Frankistai - visai tokie kaip vokiški naciai), tuo tarpu mergaitei ima rodytis fėjos ir kiti pasakiški personažai, kurie ją įvardina, kaip miško princese, tačiau norinti gauti sostą jai reikia įvykdyti kelias užduotis, keliauti pas “pabaisas” ir jas nugalėti. Kažkuo primena “Smaragdo miesto burtininką”. Jos mama laukiasi žiauraus nacių vado vaiko, o aplinkiniai namiškiai yra partizanų rėmėjai.

Maždaug tiek siužeto - suprasti jį galima labai labai įvairiai, mėgėjai gali bandyti sieti pagal graikų mitologiją (Panas buvo antikinių graikų dievas, kažkokia su juo susijusi yra ir istorija su labirintu, tačiau daug detalių nežinau), man tai tiesiog atrodo labai metaforiškas rezistencijos, pasipriešinimo, vaikiško požiūrio į karą ir blogį paaiškinimas, ne tiek užimant kažkokią ideologinę poziciją, o tiesiog paskęstant savame pasaulyje.

Tiek prasmės - prisipažinsiu ir aš iki galo visko nesupratau, tačiau tai nesutrukdė labai pasidžiaugti atradimu. Būtina paminėti ir šalutinius aspektus - puiki vaidyba, filmas neholivudinis ir tai labai jaučiasi - tiek tikroviškame karo vaizde, tiek belaisvių kankinimuose, taip pat įspūdingi kostiumai, įtaigiai sukurtos pabaisos - viskas yra tiesiog Gražu. Vaizdine grožio prasme kažkiek priminė mano nemėgstama Žiedų Valdovą, kuris, reikia pripažinti ir padėkoti Naujajai Zelandijai, yra labai gražus. Malonus aspektas yra ir ispanų kalba, nors žiūrėjai lietuvišką vertimą, tačiau pavykdavo šį tą išgirsti, o besimokant tai yra naudinga.

Žodžiu, smarkiai sutrumpinęs poilsį, bet labai nustebinęs filmas, visiems mėgstantiems prasmingumą, simbolius, pasakas, mitologiją, istoriją, Ispaniją ir labai netradicinius idėjų perteikimo būdus. Beja, originaliai jis vadinasi El Laberinto Del Fauno, sukurtas 2006.

Traileris:

patiko (0)

Rodyk draugams