Bosnijos režisieriaus Jasmila Žbanič filmas vaizduoja šių dienų Sarajevo pilką kasdienybę, vienišos, seksualinę prievartą karų metu patyrusios motinos akimis. Siužetas pinasi apie jos bandymus surinkti pinigų dukros mokyklos ekskursijai, nusikalstamo pasaulio gyvenimą, skurdžią žmonių buitį. Šiaip jau kūrinys nėra kažkuo išskirtinai meniškas, atstovautų vadinamajai socialistinio realizmo mokyklai, pagrindinė aktorė, puikiai iš “Underground” pažįstama Mirjana Karanovič. Kita vertus, jokių blizgučių, kostiumų, brangių scenų nebuvimas suteikia filmui nuoširdaus, įtikinamo atspalvio, vengiama perdėto dramizmo.
Pats režisierius teigė, jog nenaudojo žodžio “serbai”, nenorint kaltinti ištisos tautos, todėl naudojamas nusipelniusių kareivių pavadinimas četnikai. Apskritai, labai gerai atskleidžiamas žiaurumas nerodant jokio smurto ar prievartos, o vien žmonių psichologijoje ir jausmuose, kas yra pakankamai netradiciškas metodas. Pliusas yra ir optimistinė pabaiga, neleidžianti filmui patapti vien nuobodžiu bėdavojimuisi.
Čia galima išvysti daugelį mūsų kraštuose jau seniai pamirštų ar išviso niekada nebūtų problemų - masinių kapaviečių ieškojimas ir žmonių identifikavimas, mafijos klestėjimas, minų laukai visur aplink, vaikai, žaidžiantys su ginklais, socialistiniai fabrikai su išnaudojimu ir neturtu juose ir pan. Visiem, kam norisi tai prisiminti, o gal ir sužinoti, taip pat tiem, kam įdomu kitokios Europos gyvenimas, šis filmas kaip tik. Jis tikrai labai europietiškas, laimėjęs ne vieną apdovanojimą, tarp jų ir auksinį lokį Berlyno kino festivalyje 2006.
Deja trailerių visokiom kalbom, tik ne angliškai yra.