doblogas

Pačių kiečiausių top 20.

20. EMF “Umbelievable” (1990)

Žiūrėti per youtube

Šita visada labiausiai primena reiverius.

19. Everything But The Girl “Missing” (1994)

Geriausias galimas chill’outas su stebuklingu vokalu.

18. Manic Street Preachers “Motorcycle Emptiness” (1992)

Kartu su prasmingu tekstu ir nepamirštamomis solo daina bene pirmauja ne tik Manics kūryboje bet ir 90’s gitarinio roko scenoje.

17. Beastie Boys “Sabotage” (1994)

Sunku suskaičiuoti kiek “Sabotage” prideda klipas, bet ir be jo, turint tokį rezultatą norėtųsi palinkėti daugiau repo grupių apsiginkluoti gitaromis.

16. White Town “Your Woman” (1997)

Ši rodos susukta miegamajame, įdomiausias tekstas apie marksistus ortodoksus, lesbiečių ir gėjų seksą ir pan, kartu su pažįstama žavia melodija padaro puikų pop derinį.

15. MC Hammer “U Can’t Touch This” (1990)

Visada norėjau jo kelnių.. O dabar jis pastorius:)

14. R.E.M “Losing My Religion” (1991)

Mandolina ir dar su plaukais Michealas Stipe’as. Laimė buvo išgirsti tai Vilniuje.

13. Puff Daddy/Faith Evans “I’ll Be Missing You” (1997)

Kai Notorious Didįjį nukalė, tada besivadinęs Puff Dadžiu, reperis ilgai kūrė atminimo dainas, ši pasiskolino ritmą iš policijos ir labiausiai įstrigo.

12. U2 “Hold Me, Thrill Me, Kiss Me, Kill Me” (1995)

Nuostabus Batmano soundtrackas, geriausia iš Bono ir kompanijos madingojo 90’s katalogo.

11. Vanile Ice “Ice Ice Baby” (1990)

per youtube

Nepaisant viso komiškumo, tas čiuvakas tikrai mokėjo šokt:) ir patapo juodukų komedijų herojumi.

10. 4 Non Blondes “What’s Up” (1993)

Dar vienas one-hot-wonder, nežinau ar jos, ar keistuolių “Keitėsi Miestai” versija geresnė, bet abi paliko spaudą.

9. Whigfield “Saturday Night” (1994)

Tobuliausias europop pavyzdys. Vasariškai giedra nuotaika užkrečia kiek ir dabar:)

8. Deep Blue Something “Breakfast At Tyffany’s” (1996)

Viena iš labiausiai auginusių

7. Massive Attack “Unfinished Sympathy” (1991)

Sužadino tebevešinčia meilę trip-hop’ui.

6. The Prodigy “Breathe” (1996)

Piktumo, šlykštumo ir bigbeat triumfas

5. The Verve “BitterSwett Symphony” (1997)

Dekados melodiją, dar ir dabar visur besiskolinama. Ir saugokitės gatvėj Ashcrofto.

4. Oasis “Wonderwall” (1995)

Sužadinusi viltis apie naujųjų bitlų atsiradimą. Viena iš nedaugelio, kurią kiekvienas gitarą rankose kelis kart turėjęs moka pagroti.

3. Babylon Zoo “Spaceman” (1995)

Kultinė elektro-roko klasika ir one-hit-wonderių čempionai. Bent jau man turėję kažkokios revoliucinės reikšmės muzikos suvokime:)

2. Fugees “Killing Me Softly” (1996)

Nepasaint to, jog tai koveris, Lauryn Hill balsas čia baisiai gražus, o daina ir dabar strigdo youtube video į mp3 verčiančius saitus.

1. Underworld “Born Slippy” (1995)

Taa dam ir pirma vieta, nors niekam nelinkiu bandyti suspėti žymėti visus traukinius, mylėti šitus akordus - būtinai.

Šiam kartui tiek, net jei ir nebuvo labai įdomu skaityti, bet sudarinėt ir viską prisiminti - tikrai neprailgo:)

Rodyk draugams

Antroji dešimtis!

40. Dj Quicksilver “Bellisima” (1997)

Klasiškiausios gaidos.

39. 2 Unlimited “No Limit” (1992)

Ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne nėra ribų

38. Adamski “Killer” (1990)

Kai dar Sealas buvo pasipuošęs dredais ir kūrė housą.

37. Radiohead “Karma Police” (1997)

aišku galima būtų lengvai nukišti “Creep” kur nors į priekį, bet čia viskas daug subtiliau, paranojiškiau ir melodingiau.

36. Nirvana “Come As You Are” (1991)

tas pats čia, jokių “Smells Like Teen Spirit”, geriau nuostabus klipas ir ypatinga nuotaika.

35. Kylie Minogue “Confide In Me” (1994)

per youtube žiūrėt

Kai Kylie dainavo ir išdidžiai bei gražiai atrodė

34. Run DMC ir Jason Newis “It’s Like That” (1997)

old skūl

33. Blur “Parklife” (1994)

Už kultūrinį šoką, amerikiečių pašaipą, Philą Danielsą ir du akordus.

32. Kula Shaker “Govinda” (1996)

išlieka įdomiausia indų kultūros adaptacija Vakarams

31. The Cranberries “Zombie” (1994)

Nesvarbu ar tai apie Šiaurės Airiją ar apie Bosniją, sunkus Cranberries skambesys tikrai veža

30. Take That “Back For Good” (1995)

Saldžiausio boybando, kur Robbie Williamsas garbingą backo vietą turėjo, fainiausia daina.

29. Dr.Alban “It’s My Life”

nesenstanti

28. Hole “Violet” (1995)

pornografija iš rūsio, bet jėgos netrūksta

27. Beck “Loser” (1993)

hip hopas su akustine gitara ir Becko pašėlusios karjeros pradžia.

26. Smashing Pumkins “Tonight” (1996)

Vienas gražiausių vaizdų, o ir grupė, priešingai savo tradicijoms, be galo melodinga ir švari.

25. D:Ream “Things can Only Get Better” (1993)

persmelktas nuo devyniasdešimtųjų prikimusiu balsu, kaip nors bandant pasivyti dar ką tik klestėjusį Mercury.

24. Pulp “Common People” (1995)

Disco atgimimas su paprasta mergina iš Graikijos ir nepaprastu Jarvio Cockerio nevykėlišku naivumu.

23. East 17 “Stay Another Day” (1994)

Viena iš tų “amžinų” televizijoje ir kitur, vis dar turi žavesio

22. Fool’s Garden “Lemon Tree” (1995)

Kai Britpopsas nukeliavo iki Vokietijos

21. Coolio “Gangster Paradise” (1995)

Išlieka turbūt geriausia repo daina.

Top20 dar priešakyje.

Rodyk draugams

Atsimeni laikus kai buvo madinga pusnuogė graužuolė ir kietas repuojantis bičas ar sinchroniškai šokanti penkiukė? Kai perkaitus zilitono blokeliui įsijungdavai Mtv ar Viva ir nerasdavai kvailų realybės šou, o tik muziką ir daug ilgos reklamos, per kurią galėdavai pašerti ir pagydyti tamagochi? Kai linksmino tyras europopsas, o rimties priduodavo Mtv Unplugdai?

Tuomet šis sąrašas kaip tik tau, 60 “kiečiausių” dainų iš laikų, kada reiveriai su urlaganais aiškindavosi santykius, rinkdavo capsus, nemėgo gitarų ir ilgų plaukų, pavydėjo viskam iš vakarų ir džiaugėsi SEL’o plagiatais - devyniasdešimtųjų. Pirmosios 20 čia.

60. Snow “Informer” (1992)

Vienas ankstyvesnių ir sėkmingesnių bandymų iš regio baltiesiams daryti popsą.

59. No Doubt “Don’t Speak” (1996)

Gwen Stefani grožis, kai dar nebuvo jokio celebretiškumo, vien tik rock’n'rollas.

58. All Saints “Never Ever” (1997)

Tikrai taip, All Saints vienu metu buvo ta grupė, kurios nares kieme vaikėzai dalindavosi, bet kartu sugebėjo kurti smagų ir nostalgišką popsą.

57. Sash! - Ecuador (1997)

Vokiško europop klasika kiekvienai naujai aparatūrai tikrinti

56. Wamdue Project “King Of My Castle” (1999)

Galimai ilgai ginčytis transeksualas klipe ar ne, bet bytas vistiek klasiškas

55. Fatboy Slim “Praise You” (1999)

Fatboyslimas visada stebino savo netradicine muzika, originaliais klipais ir gera nuotaika.

54. Bjork “Human Behaviour” (1993)

Ekscentriška islandė su SSRS vėliavomis mėnulyje ir lėlėmis, medžiojančiomis žmones ir aišku kosminiu balsu visada kiek baugino, bet ir liko nepakartojama

53. Portishead “Glory Box” (1995)

Dar viena nepakartojamo vokalo savininkė trip-hop ritmų sūkury.

52. Catatonia “Road Rage” (1998)

Vienas gražiausių dešimtmečio balsų, nors ir teliko one-hit-wonder.

51. Bush - Swallowed (1996)

Kai grunge persikėlė iš už Atlanto.

50. The Outhere Brothers “Boom Boom Boom” (1995)

yeah:)

49. Olive - You’re Not Alone (1996)

viena iš diskių klasikų

48. Culture Beat “Mr.Vain” (1993)

tikrai nereikia pristatinėt

47. James “Sit Down” (1990)

Alsuoja tyriausiu britpop

46. Blind Melon “No Rain” (1993)

Blind Melon, nors ir būdami kartu su niūriaisiais Sietliečiais, savyje nešiojo ir žavaus optimizmo, deja taip ir likę vieno hito kūrėjais.

45. Cornershop “Brimful Of Asha” (1997)

Net ir nepagreitinti Fatboy Slimo, Cornershop skamba egzotiškai ir įdomiai, tačiau kartu su juo - vienas iškilesnių britpop pasirodymų.

44. Scooter “Break It Up” (1996)

Vien tik gitara grojančio Scooterio vaizdas vertas pirmos vietos.

43. Tasmin Archer “Sleeping Satellite” (1992)

Viena iš senesniųjų, jau vėliau priklausyta radijų eteriuose.

42. Bruce Springsteen “Streets Of Philadelphia” (1994)

šita atneša vieną didesnių nostalgijų

41. Red Hot Chili Peppers “Under The Bridge” (1992)

Už lietuvišką pavardę, gitaros intro ir indėnišką sielą.

dar daug liko priešakyje.

Rodyk draugams

Du metai be Vampire Weekend naujos muzikos prabėgo visiškai nepastebimai - gal kad “Oxford Coma” vis dar klaikiai veža ar šiaip žanras nespėjo atsibosti. Grupė suskubo likti “ant bangos” ir ambicingai pradėti naujus metus ir net naują dešimtmetį.

Reikia pripažinti, jog nepaisant didelio pasisekimo ir ažiotažo, debiutinis self-titled įrašas buvo daugiau panašus į greatest hits kompiliacija nei išbaigtą albumą, kas, beja, dažnai nutinka panašių grupių debiutams. Tad jis ryžtingai pasidalino tarp šviežių ir vežančių hitų bei užpildančių laiką pilkesnių atkarpų. Su “Contra” viskas kiek kitaip - tai pirmas tikrai išbaigtas grupės albumas, laisvai klausomas nuo pradžių iki pabaigos. Tiesa, kaip jau įprasta šiandieninėms indie šutvėms - trukmė neperžengia 40 min ribos.

Taigi, apie ką visa tai? Atsidaroma su naiviu optimizmu trykštančia, bet bene lyriškiausia albume “Horchata”, kurią galima sumaišyti su kokia The Kinks “We are the Village Green….” klasika, beja įrašyta 1968, tad retro skambesys čia tikrai veši. Ir apskritai albume gausu (net atrodo 4) baladžių, kas ankščiau ne itin buvo būdinga Vampyrų muzikai. Įdomiausios dvi paskutinės, uždarančios albumą, tai visų pirma “Diplomat’s Son”, kūrybingai pritempta net iki 6 minučių, ji spinduliuoja pasiturinčio gyvenimo malonumais, tokia “sėdžiu savo balkone virš centrinio parko ir su paukščiais kartu dainuoju” nuotaika. Verta paminėti, jog albume taip nebeklesti gitaros, kaip grupės pirmtake, “Controje” dažniau dominuoja plonų klavišinių garsai, suteikiantys tokią lengvumo nuotaiką. Pati paskutinioji “I Think Ur A Contra” apskritai primena jazz’o pianinu pamokėlę vaikui, kuris užsimiršęs pragysta su mintyse netilstančiais smuikais. Taip miela.

Aktyvioji dalis taip pat džiugina, tiesa singlas “Cousins” atrodo buvo kurtas pagal “A-Punk”-2 formulę, kas, kaip dažniausiai tokiais atvejais, neprilygsta pirmtakui. Šauniausia verta būti išrinkta “White Sky”, su kabinančiu aa, aaa, uuuuu priedainiu. Dar yra nuotaikingos “Holiday” ar “Run”, perdėm viena nuo kitos nesiskiriančios, bet kartu ir neatsibostančios. Yra vienas ekspermentinis epizodas, pavadintas “California English”, kuris atrodo buvo įkvėptas Animal Collective chaoso, klausosi įdomiai, kartu su pažįstama pagreitinta befūzės gitaros solo, nors vargu ar norėtųsi viso tokio grupės albumo.

Jei apie tekstus, grupė deklamuoja istorijas ne itin aktualias plačiosioms masėms, kurių niekada nedrįstu klausyti ar juo labiau dainuoti koks pikčiurna iš Mančesterio. Lengvas aukštesnio socialinio sluoksnio pasipūtimas neužknisa, tiesa kartais susidaro toks “Trumeno šou” pagrindinio herojo, patenkinto savimi ir savo aplinka požiūrio įspūdis, o dainos, kur Horčata (čia atrodo toks gėrimas) yra toliau rimuojama su Balaklava (ukrainietiška kepurė?), poto Arančiata (itališkas limonadas?) ir Masada (senovinis fortas Izraelyje) kiek keistokos, nors neišsimuša ir bendro visumos konteksto.

O galiausiai - kas ta Contra? Lyg ir kažkokia politinė srovė Nikaragvoje, nors kartais beklausant tam tikras tetriškų melodijų vietas, nepavyksta iki galo išmesti iš galvos to seno Zilitono žaidimo, be kurio vaikystėje neapseidavo kiekviena popietė. Net jeigu tai turi ką nors bendro, be abejo, tiek blogiečių šiame albume tikrai nepavyks nukalti.

Taigi, Vampire Weekend išliko vežantys, nepasikeitę gerąja prasme ir labai įdomus ir antrame albume, kas yra be galo gera naujiena, prasidėjus naujiems metams. Tos pačios teigiamos melodijos, afrikietiški motyvai, nerūpestingas vokalas - viskas ko reikia gerai dienai.

Kam vis dar įdomu daugiau, skaitom čia arba čia

Čia Cousins:

Rodyk draugams

Antroji vampyrų meilės istorijos dalis siūlo itin turtingą vardais ir garsais soundtracką, tikriausiai panašiai tokį, kokio ir reikia tokiam ažiotažui, kai neduodie nepasiseks filmas - bus nors gera muzika. Apie pasisekimą kalbėt daug negaliu - matyti neteko, tačiau klykiančių anglosaksių aidų MTV apdovanojimuose ar dar nežinia kur išgirsti daug pastangų nereikia.

Taigi, taigi, reikia paminėti, jog čia surinkta bene visos Amerikos indie žvaigždutės, o šalia jų ir keletas įstabių britų ar šiaip europiečių vardų. Lupe Fiasco greičiau išimtis, patvirtinanti taisykle, o gal greičiau trankus hip-hopo ritmas, skirtas praskaidrinti ilgą ir nuobodų kaskadininkų sąrašą pabaigoje. Visos dainos daugiau mažiau panašios, tas kartais ir atsibosta - dominuoja lėtos, pianino arba gitaros spaudymo melodijos, visos tokios romantiškai apdainuojančios mėnulio grožį virš medžių ir šaukiančios meilę. Vienas įsimintinesnių pasirodymų - amerikiečių Death Cab For Cutie “Meet Me On The Equinox” puikiai atitinka šią formulę ir tikrai padės toliau rinkti last.fm milijonus, visai nepelnytai beja. Nors daina nebloga.

Geriausia, kaip visada, čia Thom Yorke “Hearing Damage”. Elektroninio ūžesio garsai, kuriuos kokie Metal On Metal pakraipę į kairę ir dešnę, galėtų gaut visai nieko hituką, bet čia niekas nekraipyta todėl, kaip ir “The Eraser” tobulybėje, nuostabus neskubantis balsas, paskui besivelkantis ritmas ir aidais tampomi backai, tokia minimalistinė formulė, kaip ir dažniausiai Radijo galvai veikia kuo puikiausiai. Švedų gegutė Lykke Li irgi lieka savam stiliui, bet čia vampyriška romantika ne tokia įtaigi, lieka tik kaip visada ūkaujantis jos balselis ir šiaip ji tokia graži, kad užtektų jei savo nuotrauką įdėt sėkmingam dalyvavimui. Čia šiaip tik tarp kitko:). Toliau seka savo nuobodų 80’s Alphavile stiliuką atkirtę The Killers su dar viena savo naujovių giesme “A White Demon Love Song”, dar kartą niekuo nežavinti, tik primena žudikams vėl į rankas gitaras pasiimt.

Žvaigždės su jais nesibaigia, dar turim Muse su “I Belong To You”, tiesa iškirptu savo prancūzišku dainavimu, bet, deja, neiškirpta klaikioji klarneto solo. Na bet apart to, jie išlieka inovatyvūs, modernūs ir įdomus, nes ir su ne pačia geriausia savo kompozicija. Dar paminėjimo verti seniai begirdėti Black Rebel Motorcycle Club ir jųjų “Done All Wrong”. Vis galvoj kažkur aplink sukasi į ką gi tai labai panašu, bet vis ir nesusigalvoja, bet faktas, kad šita akustine gaida ir pavargusiu balsu įdirbta daina viena įdomiausių ir neturiu tos vampyrų meilės nuotaikos. Iš pažįstamų vardų dar yra mano ne itin mylimi Editors ir “No Sound But The Wind”, su kuo jie gal ir įrodo, kad balades jiems kurtis sekasi geriau nei triukšmauti, bet visgi kaip nemylėjau to pseudo Joy Division/Chris De Burgh balso, taip ir šis kūrinukas tos meilės nepridėjo. Amerikiečiai indėnai Ok Go prideda savąją “Shooting The Moon”, bet josios koledžo meilės trikampių ir lūzerių pirštų badymo dvasia visai įspūdžio nepalieka.

Geriausia čia, kaip nebūtų keista, yra atstovo iš kūrybingųjų Animal Collective kompanijos Grizzly Bear kūrinys “Slow Life”. Tiesa, paniškų jo grupės garsų čia ne iš tolo nėra, į pagalbą jis pasikvietė Victoria Legend (vargu ar žvaigždė) ir lėtai apdainavo lėtą gyvenimą, be konkurencijos šauniausia baladė iš visų romantiškųjų čia.

Šalia tikrai solidaus būrio garsenybių, dar galima rasti ir mažiau girdėtų vardų, kaip Band Of Skulls, pastarieji duoda tokį tipiškai anglišką rokelį, nors šiaip visai mielai susiklauso, gal ir bus iš jų kas nors. Anya Marina - radijo laidų vedėja iš JAV pabando dainuoti mėnesienai ir kažkaip per daug įsijaučia - jau taip saldu, kad nors imk ir druskos įsižerk. Kažkur lyg ir girdėti Bon Iver duoda bažnytiškai liūdna giesmę, į soundtracką, bent jau kaip aš jį įsivaizduoju, tikrai įsipaišys, bet daugiau ką tai nežinau. Dar neišgarsėjusio ir vargu ar su perspektyvomis roko prideda Hurricane Bells. Sea Wolf, kaip last.fm’as rodo visai žinomas už Atlanto, na čia tipiškas singer-songwriter žanras. Pabaigai dar turime tikriausiai traileriui ir pačiai mieliausiai scenai skirtą pianino taip vadinamą “main-theme”, Vokiškai juokingų ir paslaptingų Meat-Loaf stiliaus gasdinimų ir jau minėtą Lupe Fiasco repą.

Susumavus, soundtrackas toks, kurio pavydėtų bet kuris filmas, gal ir pavydės, nežinau, ar nors žiupsnelį vertės šiajam pridės.

Rodyk draugams