doblogas

Bene sunkiausias klausimas - kokia buvo legendinio Pink Floyd albumo apie tamsiąją mėnulio pusę paslaptis? 14 metų išlikti billboard top 100 chartuose nėra pavykę nei vienam kitam atlikėjui ir jo įrašui, o čia tik 43 minutės nenutrūkstamo labai įvairuojančio muzikos srauto be jokių didesnių hitų. Didžiulis įkvėpimas dėl Syd’o Barrett’o likimo? Techninės naujovės, leidusios išplėsti stereo albumo sąvoką? Faktas vienas, tai tapo progresyvaus roko pavyzdžiui ir net tokiu dideliu, jog ilgą laiką jis metė šešėlį ant visų kitų šio žanro bandymų (išskyrus gal tik King Crimson).

The Flaming Lips visada buvo drąsi grupė, tuo suabejoti tikriausiai niekas negali, tereikia prisiminti jų “Zaireeka” išleidimo pobūdį, todėl jie tikrai būtų vieni iš pirmų eilėje, pasirenkant tokį projektą. Tačiau kažkaip pati projekto idėja yra pakankamai abejotina - perkurti albumą, įrašyta prieš 37 metus, kuris atrodo niekaip kitaip nėra įsivaizduojamas ar nors truputi pakeičiamas.

Grupė pasirinko vienintelį įmanomą kelią - interpretuoti Pink Floydus stipriai ir visiškai pagal save, todėl dainos čia atpažįstamos, tačiau net koveriais kai kurias pavadinti sunku. Pvz. technologinio perversmo “On The Run” čia paversta eilinę gitarinės elektronikos interpretacija. O didžiausias skirtumas be abejo yra pačios muzikos paskirtis, jei Pink Floyd “Dark Side Of The Moon” yra neatsiejamas nuo jų gyvų pasirodymų, būtent pasirodymams jis ir buvo kurtas, kartu su pompastiškomis gitarų solo (”Time”), dangiškai garsiais backais (”The Great Gig In The Sky”) ar art-roko liūdesio proveržiais (”Us And Them”), tai The Flaming Lips tamsusis mėnulis yra įspraustas kažkur tarp keturių sienų, vokalai pritildyti, iškraipyti ir duslūs. Tai visai nepatiktų tikriems klasikinio roko mėgėjams, kuriems be jokių išlygų ir priklauso PF klasika.

Liūdniausia čia, kas yra padaryta iš “Money”. Daina, kurios boso partiją atpažintų kas antra išsilavinusi močiutė, Liepsnojančios lūpos pavertė ištampytu remiksu su iki kosmoso modifikuotu Wayne Coyne vokalu ir tik truputi atpažįstamu bosu. “Us And Them” čia skamba kaip akustinė Pink Floyd variacija, kuo jie niekada neužsiiminėdavo, “The Great Gig In The Sky” duota galimybė Peaches išlieti visą savo beprotybę, kurios ji visada turėjo nemažai, todėl į bendrą šizofrenišką nuotaiką pataikė. Sėkmingiausia interpretacija - “Time”, vienintelė, kurioje nepasigendi ir visai užsimiršti apie Davido Gilmouro soluočių jėgą, o ir vokalas čia pakankamai lyriškas.

Viso “Dark Side Of The Moon” finalinis akordas “Brain Damage/Eclipse” čia toks pat lėtas kaip ir visa kita, dar kartą įrodantis, jog Pink Floydų muzikai visai netinka skambėti kažkaip apribotai ir alternatyviai. Labiausiai, ką The Flaming Lips pataikė šiame albume yra įvairių pokalbių (kosmonautų radijo, televizijos programų ir pan.) panaudojimas, ką jie ir patys sėkmingai savo kūryboje taiko. Bet šiaip jau tai geriau Wayne Coyne ir kompanija užsiimtų nauja savo kūryba, kuri primintų paskutiniąją jų nuostabybę “Emryonic”, o klasiką paliktų gyventi savąjį apdulkėjusį gyvenimą.

Rodyk draugams

Prieš kurį laiką anapilin iškeliavusį ankstyvųjų Floydų lyderį Sydą Barrettą vos prieš kelias dienas papildė ir visų laikų grupės klavišininkas Richardas Wrightas. Ta liūdna proga siūlau prisiminti vienu įtakingiausių roko įrašų tapusį debiutinį Pinkų albumą apie dūdininką prie aušros vartų.
Iš tiesų dabar jau 41 metai praėjo nuo jo pasirodymo, atlaikė albumas ir įvairius jubiliejinius leidimus ir kitus garbinimus, ir po tiek laiko jis vis dar skamba labai šviežiai, ir vis dar kitaip. Atidarančioji “Astronomy Domine” yra viena pirmųjų (jei ne pirmoji) space-roko daina šio žanro istorijoje, nors vėliau patiems Pinkams šita tematika buvo tikrai nesvetima. Sydo Barretto asmenybę kiek nors perprasti yra sudėtinga, žinoma kaip ir didžiulių kiekių narkotikų poveikį, todėl albumas labai dažnai stebina savo keistokais instrumentiniais ir kompoziciniais sprendimais.
Išsiskiriantys yra ir tekstai, kuriuose figūruoja keisti sutvėrimai, kaip kaliausės, gnomai, nykštukai, pasakų personažai. “Matilda Mother” prasideda istorija: “Gyveno karalius, kuris valdė žemės, jo didybė buvo jo įsakymuose”, o vėliau prašoma mamos tęsti pasakojimą, kai kur lsd poveikis tiesiog akivaizdus, pavyzdžiui vienoj puikiausių albume “Flaming”: “Vienišas mėlynuose debesyse, guliu ant pukų antklodės, yippee tu negali manęs matyti, bet aš galiu../tinginiauju apsiniaukusioje rasoje, sėdžiu ant vienaragio, kaip neteisinga tu negali manęs girdėti, o aš galiu..” Jeigu reiktų rasti analogiją, tai iš tikrųjų primena bitlų “I Am The Walrus”.
Tikriausiai svarbiausia daina albume yra uždaranti “Bike”, kuri veliau net pateko į Best Of Pink Floyds rinkinį, nekaltas tekstas apie savotišką vaikystės meilę prasideda “Aš turiu dviratį, gali važinėtis juo jei nori, jis turi krepšelį ir skambutį, kuris skamba ir kitus dalykus, kurie paverčia jį gražiu, aš tau jį tikrai duočiau, bet paskolinau..”, vėliau tekstas jau mažiau rišlus: “Pažįstu pelę, kuri neturi namų, nežinau kodėl, bet vadinu ją Geraldu, jinai jau šiek tiek pasenusi, bet apskritai - gera pėlė.” Papildant pačiais keisčiausiais instrumentais (muzikinė dežutė, švilpynė), “Bike” yra viena įsimintiniausių Floydų dainų apskritai.
Instrumentinė įrašo pusė ne ką mažiau svarbi nei keisti tekstai ir keistoka Sydo Barretto dainavimo maniera. “Pow.R.Toc.H” - vienas iš dviejų tik instrumentinių kūrinių čia, kur galima įsitikinti klavišininko Wrighto talentu. Tačiau, be jokios abejonės, kur kas svarbesnė čia yra beveik 10 minučių lsd kelionė “Interstellar Overdrive”, su kuria svaigo ir šėlo visi tokio pobūdžio Londono klubai 67-aisiais. Pradžioje dar užčiuopiama, nors ir be galo tampanti gitaros linija vėliau perauga į visiškai nenuoseklią improvizaciją, o pabaigoje vėl sugrįžta tik perkreipta į įvairias puses. Tikrai klausiau daug muzikos, nemažai tarp jos buvo ir psichodelinio roko, tačiau šiai aranžuotei vistiek niekas iki šiol neprilygo. Žinoma, tikrai ne visiems žmonėms tai patiks, nes tai tikrai yra “šizavoka”.
Apskritai, “The Piper At The Gates Of Dawn” yra psichodelinio roko šedevras, iki genijaus vardo pakeliantis S.Barrettą, nors tai yra praktiškai vienintelis Floydų albumas, jam vadovaujant, nes jau netrukus po jo išleidimo, Sydas pasitrauks ir niekada nebegrįš. Vėliau tokios muzikos kūrimo tradicijas perėmė Davidas Bowie, o dar vėliau - britpop žvaigždutės Blur. Kas mėgsta kiek keistą, bet nepiktą muziką - šis albumas yra vadovėlis.

Bike

Rodyk draugams

Neperseniausiai anapilin išėjusį Sydą Barrettą prieš kelias dienas papildė ir Pink Floydų klavišininkas R.Wrightas. Amžiną atilsį jam, genialus muzikantas buvo, ypač ankstyvojoje PF kūryboje sukūręs daug puikių dainų, nors niekada neiškilęs aukščiau ankstyvojo lyderio S.Barreto ir didžiojo dueto Waterso ir Gilmouro vėliau. Bet tai nesumenkino jo. Later..With John Holland D.Gilmouras atliko jo parašytą dainą jam, iš antrojo PF albumo Remember a day.

Dar keletas Wrighto paraštytų kūrinių:

Paintbox

See-Saw

Rodyk draugams