doblogas

Nedidelio atsinaujinimo proga, dar kartą apie vieną iškiliausių devinto dešimtmečio kolektyvų, kuriam Lietuvoje neskiriame visiškai jokio dėmesio – škotus Primal Scream.

Nors susikūrė jie jau 1982, truputi peršoksime laiku, nes pirmųjų dviejų įrašų „Sonic Floewer Groove“ bei „Primal Scream“ klausyti neteko, o ir rasti juos ne pats lengviausias užsiėmimas. Todėl persikeliame tiesiai į 1991, kuomet Pirminis Šauksmas į pasaulį paleido „Screamadelica“, taip prasiverždamas į mainstreamą. „Screamadelica“ pasirodė tuo laiku, kai visa alternatyva buvo siejama vien su grunge vardu ir parodė, jog įmanomas ir visiškai kitoks receptas – klasikinių gitarų akordų maišymas su visai neseniai užgimusia house, jei tiksliau acid house kultūra. Kartu prisidėjo ir gospel choras („Come Together“), depeche modiškas new wavas („Higher Than The Sun“) ir daug, daug narkotikų. Ir nors dabartiniam alternatyvų ištroškusiam jaunuoliui „Loaded“ gali visai nepasirodyti kažkuo revoliucinga, būtent tokia ji buvo 91-aisias. Tiesa, gal tik pusėje albumo kūrinių galima rasti vokalisto Billy Gillespie balsą, tai nei trupučio nesutrukdo pajusti “Screamadelica” vienovę, o ir ten kur jis girdimas – skamba nuostabiai, ypač baladėse „Damaged“ ar „Shine Like Stars“. Albumas tapo ne tik metų, bet ir viso dešimtmečio hitu, laimėjo šviežiai įsteigtą Mercury apdovanojimą, o Q skaitytojai jį numetė tiesiai į 27-ąją vietą viename iš „greatest albums of all time“ rinkimų.

Come Together

Kiek gaila, tačiau Primal Scream atrodo neliko patenkinti savo reiverių revoliucionierių įvaizdžiu ir sekančiame albume grįžo prie visiškai gitarinio skambesio, kas nebuvo nei perdėm originalu, nei įdomu. „Give Out, But Don‘t Give Up“ (1994) rezultatas buvo nuobodi Rolling Stones kopija su bliuzrokio akordais, a la Jaggerio balsu ir manieromis. Ir nors „Rocks“ galima rasti ne viename 90‘s hitų gariūniniam rinkinyje, o „Jailbird“ ir dabar visada yra grupės grojaraščiuose, net ir šie geriausi epizodai niekaip neprilygsta „Screamadelicos“ žavesiui.

Kas sekė toliau – tai 1971ų metų filmo „Vanishing Point“ įkvėptas albumas lygiai tokiu pat pavadinimu, sukurtas net kaip tam tikra alternatyva originaliam garso takeliui. Čia Primal Scream kiek grįžo prie elektro-roko žanro, o dar didesnis įvykis buvo galutiniai išsiskyrusius Stone Roses palikęs Mani – legendinis ir be galo talentingas bosistas, jau čia atsiskleidęs „If They Move, Kill‘em“. Dar „Vanishing Point“ galima rasti tokią nuostabybę (mano asmeniškai grupės visos kūrybos mylimiausia) kaip „Kowalski“, be galo draugiška chill‘outą „Star“ ar Sydo Barretto Pink Floydams prilygstančią „Burning Wheel“. Ir nors antrojo albumo pusė kiek atsilieka nuo pirmosios, „Vanishing Point“ išgelbėjo grupę nuo tapimo dar vienais nuobodžiais rokeriais su odinėmis striukėmis bei daug keiksmažodžių.

Kowalski

Dar po trijų metų grupė vėl atsinaujino ir išleido „XTRMNTR“ – bene pikčiausia įrašą visoje roko istorijoje, kartu labai palankiai priimtą ir pastatytą į vieną gretą su „Screamadelica“. Kaip taikliai pastebėjo Pitchforkas – kiekvienas Primal Scream albumas, išskyrus nuobodžiais Rolling Stones reinkarnacijas (tokių dar bus), atitinka kokį narkotiką: „Screamadelica“ – ekstazi, „Vanishing Point“ – žolę, na o „XTRMNTR“ – amfetaminą. Šis albumas anaiptol neskamba gražiai, priešingai jis nudirbtas taip, kad atrodytų kuo purvinesnis, persmelktas pykčio bei agresyvios energijos. Kartu prie triukšmingų akordų derinama ir energingą elektroniką, geriausiai toks receptas atsispindi net dviejose „Swastika Eyes“ versijose, viena kuri sudarkyta pačių Chemical Brothers. Taip pat negalima nepaminėti albumą atidarančios „Kill All Hippies“ simfonijos, kurioje, kaip ir dažnai šiame albume, vokalas yra trečioje vietoje ir viskas sukasi apie neįtikėtinas melodijas. Kas kiek mažiau džiugina, nors į kontekstą įsipaišo – pasikeitusi tekstų tematiką. Primal Scream nuo narkotinių pojūčių apdainavimo pereina prie agresyvios politinės retorikos, atakuojančios vyriausybes, karus, tarptautines kompanijas ir apskritai sistemą. Nors tai intelektu visai nespinduliuoja, visgi nesutrukdo „XTRMNTR“ tapti vienu įsimintiniausių jau 21-o amžiaus įrašų.

Kill All Hippies

Jei pratęsiant Pitchforko narkotikų aliuzijas, 2002-ųjų „Evil Heat“ atitinka kokainą. Albumas lyg ir pratęsia „XTRMNTR“ nuotaiką, bet yra kur kas mažiau vieningesnis ir tiesiog labai, visiškai paklaikęs. Kad ir atidarančioji „Deep Hit Of Morning Sun“ – vėžį varanti melodija, nors ir turinti tam tikros racijos, bet klausyti tikrai sunku. Vienintelė šauni šio albumo pakraipa – krautrokas, nuostabiausiai atsiskleidžiantis „Autobahn 66” ir “A Scanner Darkly”. Tačiau tai ir yra maždaug visas šio albumo smagumas, visą kitą yra tiesiog persmelkta triukšmo, chaoso ir be galo sunkiai klausoma. Pikta politinė retorika taip pat vis dar čia. Atskiro žodžio tikriausiai reikalauja ir modelio Kate Moss balso išbandymas koveryje „Some Velvet Morning“, tačiau net ir tokia maloni Nancės Sinatros melodija čia išdarkoma ir tampa išprotėjusia šizofrenijos manifestacija.

Apie paskutiniuosius albumus rašyti sunkiausia. 2006-aisias pasirodęs „Riot City Blues“ geriausiai apibūdinamas paskutiniuoju pavadinimo žodžiu, būtent Blues. Ir nors čia galima rasti kol kas sėkmingiausią Primal Scream singlą „Country Girl“, šovusį tiesiai į Uk top 5, tai nekeičia fakto, jog albumas be galo tuščias, nuobodus ir klišinis – dar vieną Rolling Stones kopija. Grupė pabėgo nuo visų elektronikos įtakų ir tarsi vaikai džiaugėsi į rankas paėmę lūpinę armonikėlę,o grojo tarsi bliuz-rokas būtų jų pačių sugalvotas. Nuobodus albumas.

Autobahn 66

Paskutinysis šį pasaulį pamatė „Beautiful Future“, man asmeniškai sunkiausiai įvertinamas darbas, nes čia Primal Scream sudėjo bene viską, ką per savo karjerą yra su muziką darę. Nepaisant stilių įvairovės, malonių epizodų čia gausu, tai ir pirmoji „Beautiful Future“, be galo gaivi ir vasariška melodija, o sisteminį pyktį čia pakeičia užgauli aristokratiško gyvenimo pašaipėlė. Dar galima rasti ir firminės „Vanishing Point“ laikų elektronikos, ir triukšmingo maišto („Urban Guerilla“), ir „Screamadelica“ laikų plaukiojančių baladžių („Over And Over“), šiek tiek ir Jaggeriško dainavimo. Albumas kiek beveidis, tačiau kiekvienos Primal Scream krypties mėgėjas čia gali atrasti kažką sau.

Tiek iš šio kolektyvo. Trumpai apibendrinant - Primal Scream įsirašė į didžiųjų devinto dešimtmečio kūrėjų gretas, o kartu su „XTRMNTR“ sėkmingai peršoko ir į naują tūkstantmetį. Be galo inovatyvūs skambesyje ir nekartą kardinaliai pasikeitę, meistriškai derindami elektroniką su roku, tačiau, priešingai nei preciziškai kiekvieną judesį apskaičiuojantys šio žanro gigantai Radiohead ar Flaming Lips, tai darydami atžagariai bei nešvariai, kartu išlaikę ir klasikinę rokenrolo dvasią, su revoliuciniais lozungais, svaigalais bei skandalais – maždaug tokie yra Primal Scream. O kas linksmiausia – šiemet jie pažadėjo užsidaryti studijoje ir jau kitąmet vėl nustebinti (tikėkimės) nauju albumu.

Rodyk draugams

Taupant žodžius apie mp3 folderius, norisi pasidalinti keletu gražiausių vaizdų, pastaruoju metu dažnai kankinančių senuką DVD playerį:

The Verve Glastonbury 2008

Būdami viena geriausių ir inovatyviausių 90‘s grupių, jie niekaip nesugeba ilgiau užsilikti kartu, užpraėjusieji metai buvo itin maloni išimtis, ne tik į pasaulį paleidusi „Forth“, bet ir padovanojusi The Verve nuotykius bene visuose didžiuosiuose Europos festivaliuose. Glastonbury aišku pristatinėti nereikia, iš vis imi ir susimąstai, kad ten grojo visi, kuriuos bent kartą buvau užsinorėjęs pamatyti.

Nors šis pasirodymas niekada nebuvo išleistas kokiu nors parduotuvių lentynoms tinkančiu pavidalu, tačiau yra pakankamai paplitęs torrentų pasaulyje (tiesa truputi nepilnas). Grupė čia nesivargina ilgai pristatinėti savo naujųjų kūrinių ir sugroja viską, kas yra gražiausia jų klasikoje „Urban Hymns“. Tai ir soundtrackų pamylėta „Lucky Man“, nuostabiosios baladės „Sonnet“ ir „Drugs Don‘t Work“, šalia Verve leidžia paskęsti ir savo iki glotnumo ištobulintame shoegaze pasaulyje kartu su „Life‘s An Ocean“ ar „Space And Time“. Nevertėtų pamiršti ir „Bittersweet Symphony“ skambančioje geriau nei kada nors ankščiau. Klasiškas, be galo orus ir romus pasirodymas.

Pilnas prieinamas playlistas:
This Is Music
Sonnet
Space And Time
History
Life‘s An Ocean
Velvet Morning
The Rolling People
Drugs Don‘t Work
Lucky Man
Bittersweet Symphony
Love Is Noise

Bittersweet Symphony

Nirvana Live At Reading

Pagaliau išleistas vienas sėkmingiausių grungerių pasirodymų Anglijos festivalyje. Kaip reta žvalus Cobainas, bene visas „Nevermind“ playliste ir apskritai bene viskas, ką geriausio sukūrė Nirvana (apart keleto dar nesukurtų „In Utero“ gerybių). Tiesa, koncerto problema bent jau man pasirodė, jog jis vargu ar kada nors buvo planuotas išleisti ir taip atsitiko tik dėl nesėkmingai susiklosčiusių grupės karjeros, todėl vaizdas tikrai nėra tobulas (kalbant ne apie kokybę) – festivalio atmosferos jokios, vien tik su minios pavojais kovajančių apsauginių nugaros, dar kažkoks kvailys viso pasirodymo metu straksantis scenoja a la šokėjas, apšvietimo efektai irgi šiek tiek atgyvenę. Tačiau realiai tai tik smulkmenos, visiškai netrukdančios pasidžiaugti klasikiniu setu, kuriame be atkaltų hitų (tikrai jokio entuziazmo dainuojant „Smells Like Teen Spirit“), galima rasti mažiau žymias, tačiau geriausias Nirvanos katalogo dainas, kaip kad „Drain You“, „Aneurysm“, „About A Girl“, „All Apologies“ ar „On A Plain“. Tiesa į biso pabaigą pasipila abejotinos vertės punk-roko koveriai, tačiau „Territorial Pissings“ viską užbaigia griausmingai ir didžiai. A must see one.

Live At Reading skamba:
Breed
Drain You
Aneurysm
School
Sliver
In Bloom
Come As You Are
Lithium
About A Girl
Tourette’s
Polly
Lounge Act
Smell’s Like Teen Spirit
On A Plain
Negative Creep
Been A Son
All Apologies
Blew
Dumb
Stay Away
Spank Thru
Love Buzz
The Money Will Roll Right In
D-7
Territorial Pissings

Live At Reading Traileris

Paul Mccartney Good Evening New York City

Visada galvodavau, kad tokie produktai skirti tik seniems rock‘n‘rolo kartos hipiams, besikasantiems savo geltonus ūsus ir besiknisantiems senų plokštelių kolekcijose, vis dėl to klydau pamatęs šį veterano bitlo pasirodymą. Įrašytas naujama New Yorko stadione, jis ne tik džiugina plačiu Beatles klasikos asortimentu, bet ir iki tol negirdėtais ir tikrai sėkmingais jo solo singlais. Gražiausia čia Harrisonui atminti „Something“ taip pat „Blackbird“, “A Day In The Life” ar „My Love“. Aišku neapseinama be visų „Yesterday“, „Hey Jude“, „Let It Be“ ir pan. Ilgas, solidus ir tikrai linksmas pasirodymas – tikrai malonus netikėtumas

pilnas playlistas wikipedijoj

Nei iš čia, bet panašus “Something” atlikimas Kijeve

O Vasario 15 Blur Live In Hyde Park!

Rodyk draugams

Nauji metai padavė ir didelį gūsį naujų albumų – pažiūrim kurie yra labiausiai verti dėmesio.

Delphic – Acolyte (Chimeric/Polydor)

Elektronika indie muzikoje tiek išplito, kad net pasiekė nuo seno gitarų garsais aprūkusį Mančesterį. Nors gitarinės muzikos kraipymas šaltais ir negyvais aidais tik kartais būna sėkmingas, atrodo Delphic tapo viena iš tų malonių išimčių, bandančių prisiminti svaiginančius „antrosios meilės vasaros“ kartu su Iano Browno reivu ir kitais Madchester galiūnais laikus. Šiaip kolektyvas labai primena šią vasarą latvių pabaltiečiams promotintus The Whip – keletas vasariškų hitų, originalaus instrumentalo, aštuoniasdešimtųjų new wave motyvai padaro šį albumą vienu iš puikiausių debiutų kol kas šiemet. Belieka palinkėti, jog jo užteks ne vien vasarą prasinešti po žemyno festivalius, bet suteiks ir didesnių perspektyvų.
Pradėti nuo „Doubt“, „Counterpoint“

Delphic - Doubt

Vampire Weekend – Contra (XL)

Niu Jorko indie-afro grandai išleido savo antrąjį darbą, ne kuo nenusileidžiantį išgirtajam jų debiutui – tos pačios žvalios melodijos, jaukus minimalizmas bei optimistiška nuotaika. Šis albumas gavo daugiau dėmesio, pasiskaityti plačiau galima čia.
Pradėti nuo: „White Sky“, „Diplomat‘s Son“

Vampire Weekend - White Sky

White Rabbits – It‘s Frigtening (TBD Records)

Amerikietiškos (gal greičiau Niujorkietiškos) manieros indie rokas, vargu ar kada nors pasivysiantis Vampire Weekend sėkmę, vis dėlto ir čia turi žavesio. Grupė didžiausią dėmesį skiria ritmui – tą funkciją dažniausiai atlieka visuomet paskui šliaužiantys būgnai, kartais – radioheadiški klavišiniai. Rezultatas išeina kiek chaotiškas, kai prie pasimetusių melodijų jungiasi abiejų vokalistų balsai, tačiau ši netvarka turi ir klasiškų epizodų, rodančių, jog ši kompanija dar turi nemažai neišnaudoto potencialo.
Pradėti nuo: „Lionesse“, „Percussion Gun“

White Rabbits - Percussion Gun

Cornershop – Judy Sucks A Lemon For Breakfast (Ample Play)

Vienas iš malonesnių sugrįžimų, trumpa devyniasdešimtųjų sėkme besidžiaugę broliai nerūpestingai grįžta su tais pačiais indiškais motyvais ir rokenrolu. Pilną recenziją galima rasti čia.
Pradėti nuo: „Free Love“, „Who Fingered Rock‘n“Roll“

Cornershop - Free Love

These New Puritans – Hidden (Angular/Domino)

Šis kolektyvas nusipelno daugiausiai dėmesio kol kas. Grupė kurią art-roką, įkvėpta Wu-Tang Clan ritmų, tamsios portisheadiškos elektronikos, klasikinės muzikos. Įdomiausia jų intrumentinė įvairovė – šalia Nike reklamoms tinkančių beatų dera klarnetai ar trombonai, japoniški būgnai ar vaikų choras. Vargu ar pamatę žanro pavadinimą, kokie geltonūsiai King Crimson megėjai čia atras savo muziką, greičiau These New Puritans stiliaus daugiau nėra kaip apibrėžti. Kartais tai primena siaubo filmo soundtracką, kartais pasimetusį jazzo muzikantą, sumaišiusį Palangos kabaką su reivo vakarėliu, kartais – modernų su belekiek žodžių „post“ priešais klasikinės muzikos kūrinį, o kartais tiesiog nieko – klausai ir atrandi naujus pojūčius. Be konkurencijos kiečiausiais albumas šiemet.
Pradėti nuo „Attack Music“, „We Want War“

These New Puritans - We Want War

The Flaming Lips – Dark Side Of The Moon (Warner Bros)

Sukūrė puikiausią praeitų metų albumą „Embryonic“, The Flaming Lips gražina duoklę savo idealams, kartu su Peaches ir kitais draugais perkūrdami progresyvaus roko klasiką, rezultatas nevienareikšmis, bet vistiek įdomus, apie jį plačiau čia.
Pradėti nuo „Time“ (šiaip jau albumas ne itin dalomas)

Flaming Lips “Time” su smagiu klipu per youtube

Beach House – Teen Dream (Sub Pop)

Beach House savo trečiuoju albumu padovanojo kol kas gražiausią harmoniją šiemet, pratęsiančią praeitų metų Grizzly Bear sėkmę, tik mano kukliai subjektyvia nuomone – su daug puikesniu vokalu. Klausyti „Teen Dream“ – tarsi vartyti seną vaikystės nuotraukų albumą, prisimenant praleistas vasaras, aplankytas vietas, seną miestelį su savo stovinčiu laiku ir nesikeičiančiais žmonėmis. Grupės melodijos paskęsta dream ar baroque pop švelnių tonų vandenyne, savo harmonija kiek primena jau greit sugrįžti turinčius Fleet Foxes. „Teen Dream“ – albumas tobulai popietei terasoje su šypsena veide ir praeičiai atviromis mintimis.
Pradėti nuo „Zebra“, „Used To Be“

Beach House - Zebra

Good Shoes – No hope, No future (Brille)

Angliškos tradicijos rokenrolas, turintis beveik viską, ko reikia šių dienų sėkmingai indie muzikai – jaunatvišką ekspresiją, energiją, o svarbiausią – ir šiek tiek originalumo. Gerų batų melodijos nevargina per daug pažįstamu de javu jausmu, o vokalisto pastangos taip pat nelieka be vaisių. Albumas visiems Bloc Party fanams.
Pradėti nuo: „I Know“, „The Way My Heart Beats“

Good Shoes - The Way My Heart Beats

Charolotte Gainsbourg – IRM (Because Music)

Pernai pasaulį žavėjusi ir kiek gasdinusi savo vaidmeniu „Antichriste“ aktorė pasirodo moka ir dainuoti. Tai jau trečiasis atlikėjos albumas, kuriame visos dainos prodiusuotos ir parašytos Becko. Albumas sukasi apie lengvos elektronikos, kartais praskiestos prancūziška chanson maniera garsus. Charlotės balsas – jaukus bei šildantis, o kompozicijos kabinančios ir išbaigtos, kaip ir viskas, prie ko pirštą priliečia Beckas. Maloniausią čia klausyti prancūziškai įdainuotas atkarpas, angliškosios kiek primena pastaruoju metu klestinčia Florence & The Machine. Lyriškas albumas, dvelkiantis sekmadienio rytais.
Pradėti nuo: „Heaven Can Wait“, „Voyage“

Charlotte Gainsbourg - Heaven Can Wait

Rodyk draugams

Pačių kiečiausių top 20.

20. EMF “Umbelievable” (1990)

Žiūrėti per youtube

Šita visada labiausiai primena reiverius.

19. Everything But The Girl “Missing” (1994)

Geriausias galimas chill’outas su stebuklingu vokalu.

18. Manic Street Preachers “Motorcycle Emptiness” (1992)

Kartu su prasmingu tekstu ir nepamirštamomis solo daina bene pirmauja ne tik Manics kūryboje bet ir 90’s gitarinio roko scenoje.

17. Beastie Boys “Sabotage” (1994)

Sunku suskaičiuoti kiek “Sabotage” prideda klipas, bet ir be jo, turint tokį rezultatą norėtųsi palinkėti daugiau repo grupių apsiginkluoti gitaromis.

16. White Town “Your Woman” (1997)

Ši rodos susukta miegamajame, įdomiausias tekstas apie marksistus ortodoksus, lesbiečių ir gėjų seksą ir pan, kartu su pažįstama žavia melodija padaro puikų pop derinį.

15. MC Hammer “U Can’t Touch This” (1990)

Visada norėjau jo kelnių.. O dabar jis pastorius:)

14. R.E.M “Losing My Religion” (1991)

Mandolina ir dar su plaukais Michealas Stipe’as. Laimė buvo išgirsti tai Vilniuje.

13. Puff Daddy/Faith Evans “I’ll Be Missing You” (1997)

Kai Notorious Didįjį nukalė, tada besivadinęs Puff Dadžiu, reperis ilgai kūrė atminimo dainas, ši pasiskolino ritmą iš policijos ir labiausiai įstrigo.

12. U2 “Hold Me, Thrill Me, Kiss Me, Kill Me” (1995)

Nuostabus Batmano soundtrackas, geriausia iš Bono ir kompanijos madingojo 90’s katalogo.

11. Vanile Ice “Ice Ice Baby” (1990)

per youtube

Nepaisant viso komiškumo, tas čiuvakas tikrai mokėjo šokt:) ir patapo juodukų komedijų herojumi.

10. 4 Non Blondes “What’s Up” (1993)

Dar vienas one-hot-wonder, nežinau ar jos, ar keistuolių “Keitėsi Miestai” versija geresnė, bet abi paliko spaudą.

9. Whigfield “Saturday Night” (1994)

Tobuliausias europop pavyzdys. Vasariškai giedra nuotaika užkrečia kiek ir dabar:)

8. Deep Blue Something “Breakfast At Tyffany’s” (1996)

Viena iš labiausiai auginusių

7. Massive Attack “Unfinished Sympathy” (1991)

Sužadino tebevešinčia meilę trip-hop’ui.

6. The Prodigy “Breathe” (1996)

Piktumo, šlykštumo ir bigbeat triumfas

5. The Verve “BitterSwett Symphony” (1997)

Dekados melodiją, dar ir dabar visur besiskolinama. Ir saugokitės gatvėj Ashcrofto.

4. Oasis “Wonderwall” (1995)

Sužadinusi viltis apie naujųjų bitlų atsiradimą. Viena iš nedaugelio, kurią kiekvienas gitarą rankose kelis kart turėjęs moka pagroti.

3. Babylon Zoo “Spaceman” (1995)

Kultinė elektro-roko klasika ir one-hit-wonderių čempionai. Bent jau man turėję kažkokios revoliucinės reikšmės muzikos suvokime:)

2. Fugees “Killing Me Softly” (1996)

Nepasaint to, jog tai koveris, Lauryn Hill balsas čia baisiai gražus, o daina ir dabar strigdo youtube video į mp3 verčiančius saitus.

1. Underworld “Born Slippy” (1995)

Taa dam ir pirma vieta, nors niekam nelinkiu bandyti suspėti žymėti visus traukinius, mylėti šitus akordus - būtinai.

Šiam kartui tiek, net jei ir nebuvo labai įdomu skaityti, bet sudarinėt ir viską prisiminti - tikrai neprailgo:)

Rodyk draugams

Antroji dešimtis!

40. Dj Quicksilver “Bellisima” (1997)

Klasiškiausios gaidos.

39. 2 Unlimited “No Limit” (1992)

Ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne nėra ribų

38. Adamski “Killer” (1990)

Kai dar Sealas buvo pasipuošęs dredais ir kūrė housą.

37. Radiohead “Karma Police” (1997)

aišku galima būtų lengvai nukišti “Creep” kur nors į priekį, bet čia viskas daug subtiliau, paranojiškiau ir melodingiau.

36. Nirvana “Come As You Are” (1991)

tas pats čia, jokių “Smells Like Teen Spirit”, geriau nuostabus klipas ir ypatinga nuotaika.

35. Kylie Minogue “Confide In Me” (1994)

per youtube žiūrėt

Kai Kylie dainavo ir išdidžiai bei gražiai atrodė

34. Run DMC ir Jason Newis “It’s Like That” (1997)

old skūl

33. Blur “Parklife” (1994)

Už kultūrinį šoką, amerikiečių pašaipą, Philą Danielsą ir du akordus.

32. Kula Shaker “Govinda” (1996)

išlieka įdomiausia indų kultūros adaptacija Vakarams

31. The Cranberries “Zombie” (1994)

Nesvarbu ar tai apie Šiaurės Airiją ar apie Bosniją, sunkus Cranberries skambesys tikrai veža

30. Take That “Back For Good” (1995)

Saldžiausio boybando, kur Robbie Williamsas garbingą backo vietą turėjo, fainiausia daina.

29. Dr.Alban “It’s My Life”

nesenstanti

28. Hole “Violet” (1995)

pornografija iš rūsio, bet jėgos netrūksta

27. Beck “Loser” (1993)

hip hopas su akustine gitara ir Becko pašėlusios karjeros pradžia.

26. Smashing Pumkins “Tonight” (1996)

Vienas gražiausių vaizdų, o ir grupė, priešingai savo tradicijoms, be galo melodinga ir švari.

25. D:Ream “Things can Only Get Better” (1993)

persmelktas nuo devyniasdešimtųjų prikimusiu balsu, kaip nors bandant pasivyti dar ką tik klestėjusį Mercury.

24. Pulp “Common People” (1995)

Disco atgimimas su paprasta mergina iš Graikijos ir nepaprastu Jarvio Cockerio nevykėlišku naivumu.

23. East 17 “Stay Another Day” (1994)

Viena iš tų “amžinų” televizijoje ir kitur, vis dar turi žavesio

22. Fool’s Garden “Lemon Tree” (1995)

Kai Britpopsas nukeliavo iki Vokietijos

21. Coolio “Gangster Paradise” (1995)

Išlieka turbūt geriausia repo daina.

Top20 dar priešakyje.

Rodyk draugams