doblogas

Man patinka, kai kokios nereikšmingos istorijos, lyg šiaip tarp kitko trumpi pasakojimai atrodo nieko nepasako, tačiau iš tikrųjų atspindi kokio nors klausimo esmę:) Taip nutiko vėl beskaitant Merkio atsiminus, čia jis pasakoja apie vieną maskvietį gūdžiu tarybmečiu, atvykusį su kažkokiais funkcionieriškais reikalais ir kaip jis Trakų pažiūrėti važiavo:

“Su I.Mincu ir man teko susipažinti. Vieną kartą instituto vadovai manęs paprašė jį ir dvi pagyvenusias damas, nuolatines jo palydoves, nuvežti Trakų parodyti. Prezidiumas davė mikroautobusą. Pradėjome kelionę.  I.Mincas vis kažką linksmai juokavo su damomis. Jiems aprimus, iš neturėjimo ką veikti pasakiau, kad važiuojama Z.Sierakausko gatve, kuria jį vežė į kartuves, dar pajuokavau: štai svarbus paminklas - leidykla, kuri leidžia mūsų raštus. I.Mincas burbtelėjo, kad labai nemėgstąs plepalų. Nemėgstate tai tylomis pasėdėkite! Vis dėlto Trakuose pasukome į pusiasalio pilį, norėjau parodyti gražų ežero ir salos pilies vaizdą. Šie tuoj klestelėjo ant suoliuko, I.Mincas ar jo palydovės išsitraukė puslitrį degtinės ir ėmė visiems seikėti puoduku. Pasakiau, kad negeriu be užkandos. Išgėrė ir be manęs. I.Mincas atsivėdėjo ir  tuščią butelį sviedė į ežerą. Pasigyrė, kad dar toli numeta. Į salos pilį nuvedžiau, bet patariau patiems palaipioti laiptais ir apžiūrėti patalpas. Grįžo greit. Nudžiugau, kad ekskursija baigėsi, ir tuoj važiuosime Vilniun. Apsivyliau. Liepė vesti į restoraną, juk laikas pietauti. Restorane užsisakė kiekvienas atskirai, nesikuklino, vėl su gėrimais. Pavalgę svečiai bemat pašoko ir išėjo pasivaikščioti. Atsiskaityti paliko mane vieną. Vos sukrapščiau ligi paskutinės kapeikos. I.Mincas teikėsi pasikviesti užeiti į jo kabinetą, jei kada nors būsiu Maskvoje. Paskui pasiskundė institute, kad jiems buvau nešnekus gidas…”

Rodyk draugams

Kaip žinia dabar pėsčiųjų bulvaru tapusi ir Sindikato apdainuota Vokiečių gatvė toli gražu visada taip neatrodė, apskritai tokių erdvių senamiestyje nebuvo ir būti negalėjo. Ir visada aktualus klausimas buvo, kodėl būtent šią vietą raudonoji armija taip sugriovė ir apstatė šlykščiom “chruščiovkėm” su laiptinėmis pačioje senamiesčio širdyje.

Atsakymą pavyko rasti visai neseniai pasirodžiusioje istoriko V.Merkio atsiminimų knygoje “Atminties Prošvaistės”. Atrodo panaši, tik aišku istoriška gilesnė (;D) dilema kilo ir jam, jis dar ir dalyvavo valant (griaunant) senamiesčio likučius. Ir toks atsakymas: Į istorijos institutą, kuriame Merkys visą gyvenimą dirbo, atėjo kažkoks raudonųjų partizanų generolas T.Mončiuskas, kuris 44 buvo žvalgas, gerai pažinojęs Vilnių, o būtent tokių ir reikėjo raudonajai armijai organizuojant puolimą. Taigi ant belmonto kalvų išsidėsčiusiems artileristams Mončiuskas pasakojo kur yra kas Vilniaus plane ir vos tik jis paminėjo gatvę, pavadinimu “Vokiečių”, dalinio vadas davė įsakymą pliekti į ją. Dėl sviedinių trajektorijos kliuvo artimesnei gatvės pusei (dėl to tik viena pusė sugriauta).

O iš tikro tai ne velnio ji nebuvo sugriauta, taip namai netinkami gyventi, tačiau jų sienos daugumoj buvo išlikę, kažkada teko matyt www.vilnius.lt ar kur ten yra visų namų archyvas su istorinėmis nuotraukomis dar. Bėda, kad rusai buvo sumanę “grandiozinį” projektą - sujungti Žaliąjį tiltą su dabartiniu Minsko plentu, tokiu būdu išgriaunant pusę senamiesčio, Aušros vartus ir kt, o dabartinis Vokiečių gatvės bulvaras turėjo būti dalis to. Laimei šio projekto buvo atsisakyta, nors priežastis įvardinta tik tokia: “Dėl sunkios pokario finansinės padėties”. Kartais ir krizė būna naudinga.

Rodyk draugams

Čia toks mokyklinio lygio esė/referatas apie Bosnijos žmones, etninę sudėtį ir problemas, gal kam pravers ateityje rašant ką nors..:)

Bosnijos ir Hercogovinos etninė sudėtis per visą jos istoriją buvo dauigiatautė, dažniausiai, skirstyta pagal išpažįstama religiją. Dabartinę jos politinę sistemą, kuri yra pagrįsta etniniu padalijimu, siekant sutaikyti visas šalies etnines grupes, sąlygoja Deitono taikos sutartis, pasirašyta 1995, pabaigusi Bosnijos pilietinį karą, kilusį po Jugoslavijos griūties. Dabartinė Bosnija – padalinta į Bosnijos ir Hercogovinos Federaciją ir Serbų Respublika. Paskutiniais duomenimis (CŽV 2000) čia gyvena šios etninės grupės: bosniakai 46%, serbai 37,1%, kroatai 14,3% bei kitų tautybių žmonės 0,6%. Visos trys pagrindinės etninės grupės praktiškai kalba ta pačia serbo-kroatų kalba, su labai nežymiais dialektiniais skirtumais. Vakarų pasaulio tikslas sutaikyti visas tris etnines grupes ir sulieti jas į vieningą valstybę vis dar yra nepasiektas, jo progresas labai lėtas.

Istorinė apžvalga. Nuo pat Romos imperijos laikų Bosnijos ir Hercogovinos žemė buvo ant nubrėžtos ribos tarp Vakarų ir Rytų pasaulio (katalikiškos Vakarų Romos bei stačiatikiškos Rytų arba Bizantijos Imperijos). 7 a. čia atsikraustė slavų tautos, 12 a. buvo įkurta pirmoji Bosnijos karalystė. Jau tuomet išryškėjo šio krašto unikalumas – atsidūrus tarp katalikų (Vengrijos) bei stačiatikių (Bizantijos) įtakų, susikūrė unikali Bosnijos Bažnyčia, turėjusi tiek vienos, tiek kitos krikščionybės bruožų bei apeigų. Tai palengvino darbą Osmanų imperijai, kuri okupavo Bosniją, kaip ir beveik visus Balkanus 15 a. Kadangi vakariečiai laikė Bosnijos Bažnyčia eretikais, jie nesulaukė jokios pagalbos. Osmanų Imperijos valdžia truko 400 metų, per kurią dalis vietinių gyventojų atsivertė į islamą, jiems buvo taikomos lengvatos, mažesni mokesčiai ir pan., tačiau didelė dalis krikščionių išlaikė savo tikėjimą. Tam didelę įtaką darė ir specifinė Bosnijos geografija – vyraujants kalnai, aukšti, sunkiai pasiekiami reljefai. Dažnai krikščionys ir būdavo išvaromi į kalnus, paliekant musulmonams derlingesnias žemumas.

Nacionalizmo gimimas. 19-ame amžiuje šalyje vykę Hercogovinos ir kt. sukilimai daugiausiai buvo kurstomi padėtimi nepatenkintų serbų, tuo tarpu atskiros bosniakų tautos dar nebuvo. Apskritai tik 19 a. pabaigoje pradėta skirstyti Bosnijos gyventojus į atskiras etnines grupes pagal religiją. Tuomet katalikas tiesiogiai pradėjo reikšti kroatą, ortodoksas – serbą, o musulmonas - kažką daugiau nei vien islamą išpažįstantį žmogų (tiesa, iki I-ojo pasaulinio karo musulmonai buvo vadinami tiesiog turkais). Iki tol visi gyventojai buvo bosniai, kaip toje žemėje gyvenantys žmonės, nepaisant jų išpažįstamos religijos. Tačiau 1987 Bosnijos kaimuose atliktas tyrimas (Tone Bringa) rodė, jog dar tada žmonės vienas kitą tiesiog vadina musulmonais, ortodoksais ar katalikais, nusakant jų tautybę. Tai rodo didelį visuomenės konservatyvumą ir uždarumą. Apskritai geriausiai Osmanų-Habsburgų valdymo laikų Bosnijos tautų tarpusavio santykius vaizduoja Nobelio premijos laureato Ivano Andričiaus romanas „Drinos Tiltas“.

Susilpnėjus Osmanų imperijai bei didėjant serbų separatizmui, po Berlyno kongreso susikūrė nepriklausomos Serbijos, Juodkalnijos ir kt. valstybės, o Bosnija perėjo į Habsburgų valdomos Austrijos-Vengrijos imperijos rankas, kuo nebuvo patenkinti nei musulmonai, nei serbai. Austrai vykdė prokatalikišką politiką, pradėjo krašto industrializaciją. Sustiprėjo tiek kroatų, tiek serbų nacionalistai, laikę bosnius tik nutautėjusiais jų žmonėmis, vyko nuolatiniai sukilimai, karai, bendras pasipriešinimas, galiausiai sukėlęs ir pirmą pasaulinį karą (Franzo Ferdinando nužudymas Sarajeve).

Jugoslavijos sudėtyje. Po I-ojo pasaulinio karo visos pietų slavų tautos susijungė į Jugoslavijos valstybę, kuri turėjo tapti lygiateisių narių federacija, tačiau realiai buvo dominuojama serbų. Oficiali valstybės doktrina teigė, jog visos balkanų tautos yra viena tauta, kuo labiausiai buvo nepatenkinti kroatai. Bosniai taip pat neturėjo jokios autonomijos, o susikūrus diktatūriniam rėžimui 1929-aisis prarado ir istorinį administracinį suskirstymą, kuris buvo pakeistas naujomis „banovinomis“. Tokia politika atsiliepė per II-ą pasaulinį karą, kuomet kroatai koloboravo su naciais ir gavo valdyti visą Bosniją ir Hercogoviną. Vadinamieji ustašiai, kurių pusėje buvo ir bosniakai, vykdė antiserbišką politiką, prasidėjo represijos ir smurtas prieš juos. Tuo tarpu serbų pusėje atsirado „četnikų“ judėjimas, remiantis buvusią monarchiją. Abu šie pavadinimai vėl iškilo pastarojo pilietinio karo metu, kuris dažnai ir teisinamas II-o pasaulinio sąskaitų suvedinėjimu.

Pokarinėje Tito Jugoslavijoje tautų vienybė buvoskiepijama tvirta ranka, todėl nacionalizmas aptilo, nors etninio sugyvenimo problemos Bosnijoje niekur nedingo – dominavo tautinis propagavimas ekonomikoje, korupcija. Bosnija ir Hercogovina buvo viena iš šešių federacinių vienetų, pasižymėjusiu didžiausiu tautinio maišymosi (pvz. mišrių santuokų) skaičiumi. Vėliau ją net imta vadinti „Jugoslavija Jugoslavijoje“. Per gyventojų surašymus, žmonių užsirašiusių neegzistuojančia jugoslavo tautybę skaičius siekė arti 10%. Tačiau po Tito mirties šios tendensijos mažėjo, nors susiskaldžiusi ir nevieninga Bosnijos komunistų partija nepadarė nieko, kad apsiginti nuo numanomos serbų ir kroatų agresijos.

Pilietinis karas. Prasidėjo 1992 balandį, Bosnijoje buvo surengtas referendumas dėl nepriklausomybės, kurį boikotavo serbai, patys sukūrę savo nepripažintą Serbų Respubliką. Pagrindinės konflikto priežastys buvo nacionalistai visose trijuose karo dalyvių vyriausybėse, Tito laikų sienų perpiešimas, kuomet Serbija buvo kiek galima labiau sumažinta, vengiant jos dominavimo, antro pasaulinio karo nuoskaudos, dvigubi standartai, taikant Vakarų skiepijamą tautų apsisprendimo laisvę. Vienu metu vyko karas tarp visų trijų etninių grupių, dažnai net būdavo sunku suprasti kas su kuo kariauja ir kokie yra jų tikslai. Konfliktas pasižymėjo dideliu žiaurumu ir civilių aukomis, buvo vykdomi etniniai valymai, net genocidas (labiausiai pagarsėjusios yra Serebrenicos žudynės), steigiamos koncentracijos stovyklos, serbų vykdyta Sarajevo apgultis laikoma ilgiausiai trukusi miesto apgultimi modernaus karo istorijoje. Vakarų bandymai sutaikyti kariuomenes buvo nesėkmingi, jų siūlyti įvairūs valstybės modeliai, kantonų kūrimas Šveicarijos pavyzdžiu buvo atmesti (keliskart tiek bosnių, tiek serbų). Jungtinių Tautų misija karo metu taip pat patyrė fiasko, dažnai serbai atimdavo ginklus iš taikdarių ir jų akyse vykdydavo žudynes. Galiausiai, daugiausiai JAV pastangomis, buvo sutaikyti kroatai su bosniais, jie suvienijo jėgas prieš serbus, po kurio laiko jiems į pagalba stojo ir NATO pajėgos. Galutinė taika buvo pasiekta pasirašius Deitono sutartį 1995-aisias, sukūriant federacinę Bosnijos ir Hercogovinos valstybę (bosnių ir kroatų sąjungai – 51% teritorijos, Serbų Respublikai – 49%, tačiau daugiausiai kalnai). Praktiškai karo nutraukimas gilių visuomenės žaizdų neišsprendė, jos beveik tiek pat gyvos ir šiandien.

Dabartinė Bosnija ir Hercogovina. Per karą 2,2 milijono (be 200000 žuvusių) žmonių arba patys pabėgo, arba jėga buvo iškeldinti iš savo namų, kartu taip sugriuvo ir buvusi multietninė visuomenė. Vienas pagrindinių taikdarių tikslų buvo sugražinti žmones į ikikarines gyvenimo vietas, tačiau iki pat šių dienų vos pusę žmonių tai padarė. Po karo Bosnija tapo tiesiogiai priklausoma nuo humanitarinės ir finansinės pagalbos, praktiškai iki pat šių dienų ta priklausomybė yra didžiulė. Pirmaisias pokario metais valstybės integracija vyko labai lėtai, nes iki pat 1997 abiejuose dalyse išliko nacionalistinės vyriausybės. Karadičiaus klano įtaka Serbų Respublikoje pavyko pažaboti tik po penkerių metų. Skirtingas Vakarų pagalbos mastas (vos 20% - serbams) taip pat nepridėjo draugystės.

Pagrindinė valstybės atkūrimo programos klaida buvo per didelis dėmesys tiesiogiam atstatymui, vietoj lėšų socialinėms ir integracinėms problemoms, taip pat administravimo problemos. Dar labiau suvešėjo korupcija, pagalbos iššvaistymas skaičiuojamas milijardais. Taip pat problema išlieka gremėzdiškas ir akivaizdžiai per didelis valdžios aparatas (šiuo metu valstybėje egzistuoja devynios vyriausybės, trys prezidentai, per tūkstantis parlamentarų, skirtingi pinigai, atskiri teismai, kas suvalgo beveik puse šalies BVP). Deitono sutarties kūrėjai tikėjosi, jog sustojus kariniams veiksmams ir praėjus keliems metams, žmonės atsipeikės ir pradės sugyventi, tačiau kaip parodė laikas, integracija yra labai nedidelė. Iškalbus etninių grupių sugyvenimo pavyzdys yra sprendimas priimti vieningus mašinų registracijos numerius – net tokiam smulkiam sprendimui prireikė dviejų metų derybų ir svarstymų.

Šalyje iki šiol dislokuoti taikdariai, saugantys Serbų Respublikos ir Bosnijos ir Hercogovinos Federacijos sieną. Sukurtas pereinamasis regionas Brčkas, kurį valdo abi pusės, neleidžiantis sujungti abiejų Serbijos Respublikos dalių. Kroatų ir bosnių sugyvenimas taip pat daugiau teorinis, 2000-aisias kroatai paskelbė, jog pasitraukai iš federacijos, pasiūlė visiems kroatams pasitraukti iš policijos ir kariuomenės, sukūriant savąją autonomiją. Nors po devynių mėnesių derybų ir Vakarų spaudimo, pavyko susitarti, didelė dalis kroatų per karą ir po jo persikėlė į Kroatiją, kuri palengvintom sąlygom suteikė jiems pilietybes.

Ekonominė integracija taip pat yra maža, vykdant privatizaciją, pirmenybė buvo teikiama savoms etninėms grupėms, net iki dabar ne iki galo yra suderinti mokesčių tarifai, bendri įstatymai, kas atgraso tiek užsienio investuotojus, tiek bendrai verslo kūrimąsi. Didžiulę įtaką turi ir mafijos klanai, daugumoj susikūrę karo metu spekuliuodami ginklais, maisto produktais ir kt. Bosnija ir Hercogovina yra viena iš didžiausių nusikalstamumo, narkotikų „eksportuotoja“ į Europą.

Po karo šalyje taip pat labai iššaugo religijos reikšmė. Bosniai, kurie komunistinio ateizmo laikais nebuvo uolūs musulmonai, dabar pabrėžtinai islamėja, padaugėjo moterų su čadromis gatvėse, dažnai sugriautose kaimuose pirma iškilmingai atstatoma mečetė, o tik vėliau kuriasi gyventojai, ankščiau multikultūrinis Sarajevas dabar labiau panašėja į arabišką miestą, panašūs procesai vyksta ir su serbais bei kroatais.

Tas pats atsitiko ir su etninių grupių kalbą, Jugoslavijos laikais išvestas serbo-chroatų pavadinimas, siekiant panaikinti tautinius skirtumus, dabar nebenaudojamas. Nors praktiškai visos trys etninės grupės kalba ta pačia kalba, po karo tie kosmetiniai skirtumai pabrėžtinai didinami, ypač iš kroatų pusės. Ankščiau bosniakų kalba buvo galima rašyti tiek kirilica, tiek lotyniškais rašmenimis, tačiau dabar kirilicos atsisakyta.

Taigi, kaip matome, siekis sutaikyti šalies žmones nėra itin pažengęs, o kai kuriose srityse netgi vyksta priešingi procesai. Didžiausia problema, jog tarpasmeniniame santykių lygmenyje ta priešprieša nėra tokia didelė, dažnai jos išvis nėra. Tuo tarpu visų etninių grupių vyriausybės ar savivaldos, vos pasitaikius progai pykstasi, kaltina dėl visko viena kita ir nerodo didelio noro bendradarbiauti. Panašiai kilo ir pats karas, neturėjęs itin didelio paprastų žmonių palaikymo.

Bene vienintelė priežastis, vis dar laikantis Bosnijos ir Hercogovinos valstybę yra ES prestižas ir būtinybė įrodyti savo politikos sėkmę. Būtent todėl jokiais būdais neleidžama tiek serbams, tiek kroatams prisijungti prie savo didžiųjų tėvynių, nors akivaizdu, jog jos nenori gyventi kartu vienoje valstybėje. Tiesa, tiek Serbija, tiek Kroatija gerbia Bosnijos ir Hercogovinos suverenitetą ir nebesiekia jos teritorijų prisijungimo, praktiškai didesnis nacionalizmas kyla būtent iš Bosnijoje gyvenančių tautinių grupių. Kita vertus, jei ateis tokia diena, kai ES pavargs šelpti ir finansuoti bendrą Bosnijos ir Hercogovinos valstybę, kartu dels jos pačios priimimą į sąjungą, jos ateitis vis dar gali būti neaiški.

Literatūros sąrašas:

Robert Bideleux & Ian Jeffries “The Balcans. A Post-Communist History”, 2007

www.geopolitika.lt

Martina Fisher “Bosnia’s Challenge: Economic Reform, Political Transformation and War-to-Peace Transition”

Paul Teanor “A Logic Of War In Bosnia”

www.cia.gov

Rodyk draugams

„Protestuoti juk taip prancūziška“ – po eilinės transporto sektoriaus streiko akcijos, paralyžavusios visą Paryžiaus gyvenimą ir darbo dieną pasakė vienas nepatenkintas respondentas. Ir iš tiesų, protestas, ypač masinis, yra tapę tam tikra prancūzų identiteto dalis, tam tikra pramoga ir užsiėmimas be kurio jų gyvenimui kažko lyg ir trūktų. Pažiūrėjus į istoriją, jau nekalbant apie Didžiąja Prancūzijos Revoliuciją, neramumai vyko kone kas 20-30 metų, t.y. vos užaugus naujai kažkuo nepatenkintai kartai. 1968 tai netgi išplito po visą pasaulį: Belgrade, Varšuvoje, Romoje, Madride, jau nekalbant apie liūdnai pagarsėjusią Prahą ar masinius hipių judėjimus prieš karą Vietname. Paryžius, be abejo, buvo didelė dalis to (geriausiai pavaizduota Bernardo Bertolluci filme „The Dreamers“).

Yra įvairių nacionalizmo tyrinėtojų teorijų, ar jis užgimė su laikraščių išplitimu, ar su industrine revoliucija, ar pilietine visuomene, ne pati paskutinė teigia, jog būtent Didžioji Prancūzijos Revoliucija pagimdė nacionalizmą ta forma, kuria šį reiškinį mes suprantame šią dieną – feodalizmo pabaiga, didžiavimusi savo tauta, valstybe, kalba, istorija.. Protestas arba revoliucija, masiškumas tapo šiandieninio prancūzo susikūrimo viena iš priežaščių. Galbūt net pagrindine.

Tuo tarpu roko muzika antrojoje XX a. Pusėje tapo viena populiariausių protesto formų. Nesvarbu ar tai būtų pankų kariavimas su „SISTEMA“, taip madingi šiais laikais AntiBušiški pasvaičiojimai, liūdesio skleidimo maištas, net šimtosios dalies formų neišvardinsi – tai tapo neatsiejama protesto dalimi. Ir tai visados buvo ir yra siejama su D.Britanija ir iš dalies Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, nors ten atmetus „Britiškąją invaziją“ ir hipių vaikų kartos sukeltų problemų išreiškimą 90‘ųjų pradžioje su grunge, ne tiek daug belieka. Anglijoje tuo tarpu tai praktiškai išliko muzika nr.1 su giliomis savo protesto tradicijomis, pvz.: būtų įdomu pabandyti suskaičiuoti roko muzikantus, savo kūryboje smerkusios D.Britanijos monarchiją, nuo Sex Pistols „God Save The Queen“ himno perdirbinio iki The Smiths albumo „Queen Is Dead“ ar The Stone Roses, darbas būtų nemažas. Šiais laikais dar didesne protesto muzika galima vadinti hip-hopo kultūra, tačiau ji dažniausiai nagrinėja vien socialines temas ir neišplečia savo akiračio, didžiausia dalim dėl to, jog ši muzika populiari imigrantų tarpe Vakarų Europoje.

Tuo tarpu Prancūzijos populiarius roko muzikantus turbūt galima suskaičiuoti ant rankų pištų, aišku populiarumas – subjektyvus dalykas, tačiau rodiklis galėtų būti bet koks prasimušimas į užsienio rinkas. Net liūdnai Lietuvoje pagarsėjusi grupė Noir Desir, bene populiariausia savo žanre Prancūzijoje (vokalistas – B.Cantat) savo didžiausiame hite „Le Vent Nous Portera“ atskleidė savo „Chanson“ kūrybos pusę. Būtent „Chanson“ yra tai, su kuo asocijuojasi Prancūzija: su jausmingumu, moteriška stiprybe ir romantika. Tai visų pirma Edith Piaf, Monique Serf ar Mylene Farmer.

Tai kaip čia taip nutiko, jog iš prigimties maištingi prancūzai taip stipriai nusileidžia kur kas labiau konservatyviems, racionaliems britams? Galbūt paliko moterims muzikuoti, o tik vyram dalyvauti visuomeninėje veikloje? Kažin. Užtenka pažiūrėti prancūzų (visų pirma Paryžiaus) protestų priežastis. Aišku amžini liberalai ir laisvės garbintojai, jie daugiausiai XIX a. revoliucijomis krėtė apdulkėjusias dinastijas vis Europos žandarų restauruojamoje prancūzų monarchijoje. Tačiau XX amžiaus antroje pusėje, žinoma ypač 1968, prancūzai kilo lyg ir patys nežinodami ko – lyg ir De Gaullis varžė jaunimo savirelizacija, lyg ir marksizmas buvo gajus, tačiau kažin ar kažkas itin troško socialistinės Prancūzijos. Kaip daugelis politologų teigia – marksizmas tebuvo labai palankus ir išbaigtas metodas kritikuoti vyriausybes. O ir tai mados reikalas, atsibodus marksizmui, išpopuliarėjo maoizmas,šalia - kairuoliška egzistencializmo srovė literatūroje ir filosofijoje. Tiesiog populiaru patapo eiti į gatves kažko reikalauti vietoj bandymo patiems bandyti kažką keisti. Panašiai teigia ir B.Bertolučis – turtingi, išlepę jaunuoliai, visą savo laiką praleisdami filosofuodami, besiklausantys tokių pat dėstytojų pamokymų, susirūpina pasaulio likimu ir išeina kovoti.

Panašios mintys kyla ir žiūrint į šiuolaikinių prancūzų bruzdėjimus, neprestižinis tas Paryžiaus universitetas, kuris neturi savo revoliucingos komunos, protestas yra daugiau forma negu turinys. Žinoma yra krizės, nedarbas, tačiau greta amžinai sklando nežinia kieno laisvės, nežinia kam lygybės ir nežinia su kuo brolybės dvasia. Ir Marselietė arba šansonas šalia.

www.sparnai.com

Rodyk draugams

Airija

auksinė gališka arfa su sidabro stygomis. Visai nieko gero.

D.Britanija

šioks toks jau matytų simbolių miksas, bet atrodo puikiai, Škotijos, Anglijos ir Š.Airijos jungines, Anglijos nuo istorinių tradicijų ir pirmųjų dinastijų herbas beveik kaip Danijos.

Portugalija

Šis labai žinomas, nes puikuojasi ir portugalų vėliavos viduryje. Šiaip jau nieko ypatingo.

Ispanija

Herbe galima matyti senąsias Ispanijos sudėtines dalis, taip pat skydininkus, kurie simbolizuoja jūrinę Ispanijos geografinę padėtį.

Prancūzija

Nors revoliucijos yra gražu, tačiau šioje srityje prancūzams kiek pakenkė. Revoliucionieriai nusprendė, kad heraldika yra aristokratijos bruožas ir nuspredė atsisakyti herbo. Neoficialiu simboliu patapo galicijos gaidys. Tačiau Napaleonas jį panaikino, sakęs, jog gaidys per silpnas būti tokios imperijos simboliu. Dabartinis - Romos imperijos aukščiausios valdžios simbolis - Fascija, patvirtintas 1905 metais.

Liuksemburgas

Visi beniliukso šalių simboliai panašūs, istoriniai, tradicinės heraldikos.

Olandija

Belgija

Šveicarija

Labai jau neoriginalu

Austrija

keista, kad tokia šalis kaip Austrija taip akivaizdžiai pasiliko komunistinius simbolius.

Italija

Čia dar blogiau. Tik parodo, kokios stiprios čia socialistinės tradicijos, bene jokios istorinės tradicijos, vien komunistiniai simboliai. Keista, kaip italams tai atrodo normalu.

Slovėnija

Šį simbolį prisimenu dar nuo “Slovenų pasakos” knygos viršelio. Knyga rodos vadinosi “Stiklo kalnas”, greičiausiai tas pats legendomis apipintas kalnas pavaizduotas ir čia. Nepretenzinga ir gražu kaip naujadarui.

Kroatija

Visiem puikiai pažįstami šachmatukai čia. Viršuje - penkių istorinių Kroatijos regionų herbai.

Bosnija ir Hercogovina

Visiškas naujadaras, patvirtintas 1998, tikriausia svarbiausia jo mintis - įstoti į ES. Mažokas valstybės tikslas.

Serbija

Bizantijos tradicijos čia, aiškiai išsiskiria iš Balkanų, kaip turtingiausios istorijos įrodymas.

Makedonija

neišsprendę pavadinimo, makedonai tikriausiai nesusgribo imtis ir šio reikalo. Dabartinė versija - visiškai socialistinė ir nesivarginama jos pakeisti.

Juodkalnija

nors nepriklausomi tik pora metų, juodkalniečiai pasirrūpino atrodyti gerai, nors tas pats bizantijos/serbijos vaizdas, bet bent jau jokio socializmo.

Kosovas

čia dar vienas, kuris tikriausiai iš karto deklaruoja tikslą - kaip nors įstoti į Europos gretas

Albanija

Šis nesiskiria nuo vėliavos

Bulgarija

Visai neblogas toks.

Graikija

Nieko įspūdingo kaip tokiai istorijai

Turkija

pastarieji neturi savo oficialaus herbo tai naudoja kažka tokio institucijose.

Armėnija

Šis atrodo puikiai.

Gruzija

Šis dar puikiau.

Azerbaidžianas

Nedaug tepakeistas nuo tarybinių laikų

Andora

atskirų grafysčių herbai sudėti po užrašu “kartu mes stripresni”.

tradicinis ir gražus

Malta

kaip ir vėliava

Monakas

tokia miniatiūrinė šalytė gali pasidžiaugt originaliais vienuoliais Grimaldžiais.

San Marinas

išališkos manieros, nors apačia atrodo lyg drebančia ranka piešta.

Kipras

taikos balandis atrodo taikos neatnešė.

Vatikanas

Šiam priklauso būt gražiam. Juo ir lyg ir užsibaigia Europa

Rodyk draugams