doblogas

Kaip žinia dabar pėsčiųjų bulvaru tapusi ir Sindikato apdainuota Vokiečių gatvė toli gražu visada taip neatrodė, apskritai tokių erdvių senamiestyje nebuvo ir būti negalėjo. Ir visada aktualus klausimas buvo, kodėl būtent šią vietą raudonoji armija taip sugriovė ir apstatė šlykščiom “chruščiovkėm” su laiptinėmis pačioje senamiesčio širdyje.

Atsakymą pavyko rasti visai neseniai pasirodžiusioje istoriko V.Merkio atsiminimų knygoje “Atminties Prošvaistės”. Atrodo panaši, tik aišku istoriška gilesnė (;D) dilema kilo ir jam, jis dar ir dalyvavo valant (griaunant) senamiesčio likučius. Ir toks atsakymas: Į istorijos institutą, kuriame Merkys visą gyvenimą dirbo, atėjo kažkoks raudonųjų partizanų generolas T.Mončiuskas, kuris 44 buvo žvalgas, gerai pažinojęs Vilnių, o būtent tokių ir reikėjo raudonajai armijai organizuojant puolimą. Taigi ant belmonto kalvų išsidėsčiusiems artileristams Mončiuskas pasakojo kur yra kas Vilniaus plane ir vos tik jis paminėjo gatvę, pavadinimu “Vokiečių”, dalinio vadas davė įsakymą pliekti į ją. Dėl sviedinių trajektorijos kliuvo artimesnei gatvės pusei (dėl to tik viena pusė sugriauta).

O iš tikro tai ne velnio ji nebuvo sugriauta, taip namai netinkami gyventi, tačiau jų sienos daugumoj buvo išlikę, kažkada teko matyt www.vilnius.lt ar kur ten yra visų namų archyvas su istorinėmis nuotraukomis dar. Bėda, kad rusai buvo sumanę “grandiozinį” projektą - sujungti Žaliąjį tiltą su dabartiniu Minsko plentu, tokiu būdu išgriaunant pusę senamiesčio, Aušros vartus ir kt, o dabartinis Vokiečių gatvės bulvaras turėjo būti dalis to. Laimei šio projekto buvo atsisakyta, nors priežastis įvardinta tik tokia: “Dėl sunkios pokario finansinės padėties”. Kartais ir krizė būna naudinga.

patiko (2)

Rodyk draugams