doblogas

Kai Amy Macdonald debiutavo 2007, tai buvo kažkas mielo, škotiško, primenančio senolius The Cranberries. Prisimenat tuos vasariškus singlus „Mr. Rock & Roll” ar „This Is The Life”, kurie ne tik tapo gražiais hitais, bet ir padėjo atsigauti klasikinei „groju gitara ir dainuoju kažką panašaus į kantri“ formulei. Dabar, po trijų metų pasirodžius „A Curious Thing“ ši formulė, deja, išvirto į griežtą taisyklę.

Todėl turime dvylika viena nuo kitos beveik neatskiriamų dainų, kurioms visiškai nesiseka nors trumpam užsilikti galvoje. Nors melodijos tokios pat lengvos, balsas irgi atrodo neprarado škotiškai gaivios manieros, „A Curious Thing“ yra toks nuobodžiai nuspėjamas, jog net sunku jį pabaigti išklausyti. Albumą į priekį veda a la indie bando melodijos „Don‘t Tell Me That It‘s Over“, kurios rokavas skambesys pradžioje teikia vilties, bet ilgainiui ji praranda šansą kaip nors įdomiau išsiplėtoti. Toliau galima vardinti visas iš eilės, apsimetant, jog atskiri vienus pavadinimus nuo kitų, bet labai greitai supranti, jog tik apgaudinėji save, o skirstyti gali kaip nors į greitesnis ar lėtesnes.

Aišku, būtų absurdas jei nerastum nei vienos išimties, ir tokia čia irgi yra, tai kantriškiausia iš visų „This Pretty Face“, kurią paklausyti turėtų kiekvienas, mėgstantis Dolly Parton ar Fleetwood Mac. Pastaroji įrodo, jog Amy Macdonald gali būti įdomi, jei labiau pasistengtų su melodijomis (nors įkvėpėjais ji vardino The Libertines ar Travis, jai tikrai netinka paprastas jų kelių akordų rokenrolo receptas, anaiptol) ir nors šiek tiek ekspermentuotų.

Didžiausi jos balso fanai albumu džiaugsis, nes jis čia yra visur ir visada, dar tikriausiai pasidžiaugs ir škotai, baksnodami pirštu ir ieškodami savo išskirtinumų nuo anglų, galbūt kiek nušvis ir The Cranberries vėlyvosios kūrybos fanų veidai, visada laukę, kada gi jų numylėtiniai pasisuks į lengvesnę muziką ir nebedainuos apie Bosniją, Zombius ir panašius nemalonumus. Na, o visiems kitiems tai greičiau nuobodus, nuspėjamas ir iki bespalvio pilkumo nušlifuotas albumas su 50 minučių foninės muzikos. Jei buvo vilties, jog viena Amy savo sėkme pakeis kiek degradavusią kitą Amy, tai dabar ji ženkliai prigeso.

“Don’t Tell Me That It’s Over”

4/10

Rodyk draugams

Prieš kelis metus užgimę Moondust jau spėjo suburti savo gerbėjų ratą ir tapo vienais nuosekliausių lietuviškos alternatyvos kolektyvų. Priešingai nei daugelis, jie atsispyrė Eurovizijos atrankų, MTV video klipų ar Tele2 reklamų greitos šlovės pagundoms, todėl debiutinis jų albumas „22.23” ne tik yra logiška jų karjeros išdava, bet ir malonus netikėtumas šiais myspace‘ų, torrentų ir kitų albumų leidybos priešų klestėjimo laikais.

Skaityti toliau

Rodyk draugams

„Baltasis kaspinas” ne tik buvo pagerbtas didžiausiu prizu Kanuose, bet pirmasis šmėsteli ir Lietuvos ekranų saulės spindulėlio – Kino Pavasario reklamoje. Filmas pasakoja apie pirmojo pasaulinio karo išvakarių protestantišką kaimo bendruomenę bei joje vykstančią keistą ir paslaptingą nusikaltimų virtinę, kurią filmo eigoje bandoma išnarplioti. Režisierius mažo kaimo bendruomenės vaizdavimu bando perteikti visos Vokietojos laikmečio problemas, teigdamas, jog tai yra „kiekvieno terorizmo tipo ištakos“.

Filmas savo nuotaika ir tematika kiek primena Larso Von Triero šedevrą „Dogvilį“, tik šiame nėra nieko panašaus į Nicole Kidman, o ir forma ne tokie radikali – vietoj studijinio miestelio su įsivaizduojamais šunimis ir daržais, čia viskas tik nuosaikiai nuspalvinta juodai baltomis spalvomis. Jokių smurto protrūkių taip pat nepavyks išvysti. Vis dėlto abu pasakoja apie supuvusią mažą ir uždarą bendruomenę, kurioje nusistovėję sugedę gyvenimo ritualai bei šeimyniniai santykiai.

Būtent šeimyniniai santykiai, o ne kriminalas ir užimą pagrindinį „Baltojo kaspino“ planą. Nepaisant sąlyginai laisvos (lyginant kad ir su lietuviais) kaimiečių padėties, jie vistiek visomis prasmėmis pririšti prie savo dvarininkų, kuklių būstų ir laukų. Svarbų vaidmenį gyvenime vaidina ir protestantiškoji bažnyčia su visomis savo drausmės, darbštumo ir atsakingumo vertybėmis, kurioms, akivaizdu, režisierius visiškai neimponuoja.

Nepaisant savo ambicingo tikslo ir tikrai puikaus sukirpimo, filmas kiek prailgsta ir nusibosta. Galbūt kaltas mūsų patyrimas, žinant visas Žemaitės aprašytas istorijos (o jos taip pat buvo labai pagražintos!), todėl visas tas puvėsis nešokiruoja taip, kaip lyg ir turėtų. Bendrą smagią neo-noir atmosferą irgi kiek per dažnai sklaido ištęsti dialogai ir a la graudinančios scenos.

Tačiau net ir šioks toks ištęsimas neprailgsta tiek, kad nesinorėtų sulaukti pabaigos, o ji pakankamai netikėta ir bene iškalbingiausiai atspindinti filmo išsikeltas idėjas. Ir nors nacizmo atsiradimo fenomeno man asmeniškai įžvelgti taip ir nepavyko, „Baltasis kaspinas“ vistiek puikiai padeda pažinti vokiškojo vystymosi, tautos mentaliteto ir charakterio ypatybes. Dar kartą įsitikinau, jog Kanų Palme d‘Or, be keleto išimčių, be reikalo yra nedalinama.

Belieka pagalvoti, kaip atrodytų filmas apie lietuvišką prieškario buitį, kad ir pasiskolinant ir padailinant vieną iš Žemaitės užrašytų siužetų. Nepaisant to, jog ji priklauso vienai iš daugelio „lietuviškų klasikų“, kurios absoliučiai niekas savo noru neskaito, šiuo atveju ji galėtų teigiamai pasitarnauti. Tačiau nuojauta neapleidžia, jog greičiausiai nutiktų eilinė beveiksmė ir verkšliananti nesėkmė. Tikėkimės, jog klystu, tačiau vieną aišku – „Baltasis kaspinas“ yra dar vienas įrodymas, jog siužetinių aruodų sukurpti gerą filmą pas mus tikrai netrūksta.

traileris:

Rodyk draugams

Lapkričio mėnesį įstabusis Jesus And Mary Chain debiutas „Psychocandy“ švęs savo 25 metų gimtadienį. Daug visko nutiko per tiek laiko, tačiau šis įrašas išlieka gaivus ir be galo malonus oro gūsis, ko nepasakysi apie kitus to laikmečio perliukus. „Psichodelinis saldainis“ ne tik buvo gardėsis to laikmečio anglams, bet ir išrausė tunelį trumpai žibėjusiems shoegazeriams (jiems atskiro dėmesio dar būtinai reikės skirti) išlysti į dienos šviesą. Duoklė vienam iš ryškiausių ir revoliucingiausių debiutų.

Taigi, Jesus And Mary Chain muzikos receptas pakankamai paprastas – pasijungus triukšmingiausią fūzą kurti kelių akordų pop dainas, įdainuojant jas atsainiu ir atsipūtusiu, bet maloniu vokalu, dar jas trankiai apdaužyt mušamaisiais, kurių komplekte tikriausiai yra kokie du ir atpasakot savo heroino kelionių nuotykius. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, rezultatas išeina kažkas tarp Velvet Underground rūsio paranojos ir kokio hipiško boybando melodijos, labiau dirsčiojant į pirmuosius. Tačiau tokia paprasta formule leido JAMC išlipti iš savo laikmečio aplinkos ir įrodyti, jog galima skambėti garsiai ir neatrodant scenoje itin ryškiai ar „rokeriškai“ (o taip, pažiūrėkit į jų šukuosenas). Priešingai, kaip ir daugelis heroininių grupių, JAMC net kiek žavi savo atsipūtimu ir a la „mes grojama sau ir keletui draugų ir kad mus čia visi myli tai jų pačių problema“. Didžiąją dalį šio recepto, kartu su gitarų efektais bei aidais, vėliau pasiskolino shoegazerių kolektyvai. Kitas dalykas - grupei pavyko įrodyti, jog alternatyva ir melodingumas yra vienas kitam neprieštaraujantys dalykai, - priešingai nei suformavo visai neseniai aukso amžių išgyvenęs pankų judėjimas.

Geriausiai grupės receptas veikia albumo singluose – tai filmą „Pasiklyde Vertime“ svajingumu nuspalvinusi „Just Like A Honey“, pastaruoju metu sugrojama kartu su Scarlett Johanson, visiškai chaotiškas, nešvarus, bet kartu kiek aptingęs „Never Understand“ ar bene iškiliausias grupės karjeros epizodas „Some Candy Talking“ (ši albume atsirado tik vėlesniuose leidimuose), sujungiantis pasyvų grožį su freakiška isterija. Tačiau ir klausant viską iš eilės neapleidžia jausmas, jog dauguma „Psychocandy“ epizodų sėkmingai eitu savais keliais, o tai, jog jie atranda bendrą kalbą viename įraše, paverčia albumą išskirtiniu. Kad ir tokia aštuoniasdešimtųjų nuotaika persmelkta „The Hardest Walk“, sunku tą jausmą apibūdinti, bet yra kažkokia bendra new wave/post punk harmonija ir dvasia.

Grupės būgnininkas šiame darbe buvo Bobby Gillespie, vėliau atradęs savo sėkmę su Primal Scream. Tolimesnėje JAMC karjeroje jis buvo pakeistas būgnų mašina ir skirtumo jokio nepasijautė. O daugiausiai kolektyvo kūryba sukosi apie brolius Reidus, kurių tekstų suvokimas gali varijuoti tarp sugadinto/nesugadinto žmogaus supratimo, na kad ir eilutę „I want your candy“ pirmasis gali suprasti kaip oralinį seksą ar heroino dozę, o antrasis – čiupačiupsa. Daugeliu atvejų pirmasis būna teisus.

Apie daugelį tokio amžiaus sulaukusių įrašų galima ilgai pasakoti „įtakojo tą, įkvėpė aną“, o „Psychocandy“ ne tik gali sulaukti tokių epitetų, bet kartu jį vis dar tikrai malonu klausyti, o ir asociacijos „girdėjau ten, panašu į šitą“ į galvą pačios nelenda. Gaila, tačiau vėlesni grupės darbai debiutui neprilygo, nors bent iki devinto dešimtmečio jie išliko aktyvūs ir pakankamai įdomūs. Dabar JAMC atsikūrė ir važinėja po turus ar festivalius pensijai sukaupti – nei balsas, nei dvasia, nei triukšmas jau toli gražu nebe tas.

Jesus And Mary Chain visai nedraugauja su youtube, bet truputis autentikos ten guli.

Tiesiai per youtube reikia žiūrėti “Never Understand”

Bevaizdė, bet vistiek geriausia Just Like A Honey

Rodyk draugams

Neseniai geopolitika.lt pateikė savo įžvalgas apie CŽV kalėjimų paieškas, pavadintas „Kam naudingas triukšmas dėl CŽV kalėjimų Lietuvoje“. Nors ši svetainė lyg ir orientuodavosi į užsienio šalių analitinius straipsnius, kaip tik pastaruoju metu padavė ir vis didesnį glėbį Lietuvos užsienio politikos batalijas nušviečiančių rašliavų. Ką gi, atrodo ilgi Siaurusevičiaus, Valatkos bei Lopatos trio rankos pasiekė ir šią, iki šiol užuovėja buvusią, erdvę.

Liūdniausia aišku doktorantams, kurie turi pūsti žinomą melodiją, jog surinktų pakankamą kiekį giesmynų disertacijai apsiginti. Juk vargu ar vien tik eilinės paprastos disertacijos užtektų į „chebrą“ prasimušti, reikia ir šalutinius darbus atidirbti. Štai visai neseniai Lryto Tv driokstelėjo reportažu iš TSPMI apie prezidentės Grybauskaitės vadovavimo stilių. Driokstelėjo kaip reikiant – su alegorijomis (kokios ten alegorijos, tiesiog vaizdai) su Hitleriu, su gausybe „specialistų“ pirmajame plane, porinančių apie autoritarizmo pavojų Lietuvai, kolūkiečių santykius ir panašų šlamštą. Už kadro dar abejingai plevėsavo būrys į lopatukų klaną žūt būt siekiančių patekti mergaičių bei keletas URM Gylio berniukų kuopos išsiilgusių vaikinų.

O čia vienas iš TSPMI doktorantų pasakoja apie tai, kaip Grybauskaitė specialiai eskalavo KGB kalėjimų problemą, esą jai tai naudinga nusukti Lietuvą nuo JAV ir aplinkiniu keliu per Vakarų Europą grįžti į Rusijos glėbį. Ir nors tai pakankamai originali idėja, vėliau dar pasipila kaltinimai susitvarkius su Malakausku, Laurinkum, Ušacku ir visais kitais valstybininkų saviakais, kas jau nėra nei originalu, nei geopolitiška, nei įdomu. Juk buvo akivaizdu, kai naujoji prezidentė pradėjo valstybininkų valymus pačiose tirščiausiose jų irštvose, jie negalėjo ilgai tylėti. Aišku ir netyli, vos ne kasdien gali pasidžiaugti Lauro Bielinio įspėjančiomis ir išsigandusiomis įžvalgomis, jau nekalbant apie Lryto reguliarią propagandą. Na, atrodo jėgos nelygios ir teko įkinkyti į kovą visas Vilpišaikos pajėgas.

Kas smagiausia – kova pralaimima. Jeigu visą antikubilinę kampaniją dar galima vertinti kaip pakankamai sėkminga, kas iš dalies yra ir pačios Kubiliaus viešųjų ryšių komandos (jei tokia iš viso yra) kaltė, tai su Grybauskaite priešingai – VR pas ją veikia idealiai ir sukuria apsauginį šydą nuo visų lietuviškos purvasklaidos vėmalų. O įtakos neteko jau ne vienas pilkas kardinolas. Bet kas liūdna – vis dar be galo didelė viso klano įtaka. Štai kažkada dešimtmetį nežiūrėtoje BTV teko pamatyti tylią Pociūnienės laidos reklamą, kurią tikriausiai dėl per dažno savo vyro žūties aplinkybių eskalavimo ištrėmė didysis LRT vadovas. Kaip ir Kuolį ar Donskį prieš tai. Tikriausiai valstybinėje televizijoje tuoj liks vien tik Savukynas su savo genialiomis lietuviško identiteto paieškomis bei įžvalgomis. Na gal dar paliks Skirmantą Pabedinską regioninėms nelaimėms nušviesti.

Ir vis dėlto pavojus išlieka. Juk pačiai Rusijai be galo naudinga nepigiai nupirkti valstybininkų antirusiški lozungai. Jau stojant į ES, Rusiją senajai Europai aiškino – nepriimkit tų lietuvių, jie gi nesukalbami yra, visais laikais laukiniai buvo, tokie ir liko, pamatysit patys problemų prisidarysit tik. Europa tada netikėjo, tačiau dar po keleto išsišokimų, ypač jei vėl kokį prezidentą pavyks apstatyti savais ir uždėti jam tamsius akinius, gali ir patikėti. O ko daugiau, jei ne susiskaldžiusios, nevieningos, pasidalinusios į „senąją“, „naująją“, „turtingąją“, „posovietinę“ ir pan. Europos rusams reikia. O kadangi mes patenkame į tą paskutiniąją, kurios geopolitinė situacija yra pavojingiausia, iš vidaus supuvus gali nepadėti ir penktieji straipsniai.

Rodyk draugams