doblogas

Yra dainos, kurios kažkaip yra daugiau nei vien dainos. Viena iš jų būtų “Miss Sarajevo” airių U2 įrašyta kartu su Pavaročiu 1995. Ją galima rasti neegzistuojančių filmų soundtrackų albume “Original Soundtracks 1″, kurį U2 sukūrė kartu su Brian Eno, naują darinį pavadinę Passengers. Albumas buvo tikrai labai blogas, galima sakyti kiek “Miss Sarajevo” yra nuostabi, tai jos nuostabumui atvirkščiai proporcingas visas albumas. Na bet ne jam skirtas šis rašinukas.

Ši patapo viena iš tų, kurios pateko į tikrą garso takelį, Billo Carterio dokumentinį filmą apie Sarajevo grožio konkurso 17metę nugalėtoja, patekusią į miesto apgultį. To paties siužeto įkvėpta ir daina. Carteris konflikto įkarštyje pragyveno šešis mėnesius ir pakvietė U2 atkreipti pasaulio dėmesį į paprastų žmonių padėtį karo metu, kuomet žinios pranešinėjo tik politinius įvykius, religinius pasisakymus, sausą statistiką ar kalbino Karadičių su Izatbegovičium. Kūrinys - tarsi protestas prieš Vakarų bendruomenės nesugebėjimą sustabdyti konflikto (video grožio konkurse laikomas plakatas “Don’t Let Them Kill Us”), kita vertus, esu girdėjęs ir šios dainos įtraukimą į kritiką - vienas slovėnas sakė, jog vakariečiai tik ir dainavo, vietoj rimtų veiksmų.

Pats kūrinys sudėtas į labai aiškiai atskirtas dvi dalis, pradžioj tarsi lėtai plaukianti pianino ir gitaros melodija ir ramus Bono vokalas, vardinantis, jog ateina laikas susigarbanoti plaukus, užsidėti tinkamą suknelę, priimti pirmą komuniją ir laimėti grožio konkursą, o kartu laikas ieškoti uždangos, atsisukti į Meka, laikas kitokiom spalvom. Tarsi grožio, meilės ir apskritai žmogiškumo triumfas prieš visas dabartines ir būsimas baisybes ir negandas.

O antroji dalis, ramiai melodija besitęsiant, prasiveržiantis galingas Luciano Pavarotti balsas, nutraukiantis liūdna susitaikančią nuotaiką ir pasakojantis apie meilę, kaip upę, prasiveržiančią į jūrą per visas sienas ir per visas išdžiuvusias žemes, kartu nevilties išpažintis “Daugiau nebežinau kaip melstis, nebežinau kaip dar tikėti, ir tos meilės nebegaliu daugiau laukti”. Tarsi pats padėtų savo galybe tai upei tekėti. Po tokių pasirodymų kažkaip kvailai atrodo visi italų aristokratų kritikai, smerkiantys Pavarotti už jo koloboravimą su “pop pasauliu”.

Pats Bono yra pasakęs, jog tai mėgstamiausio jo U2 daina. Gyvai ji buvo atlikta karta su pačiu Pavaročiu, vėliau 1997 Sarajeve, kai U2 buvo pirmoji tokio lygio žvaigždė, aplankiusi karo nualintą Bosniją. Pasirodymo metu buvo pristatyta ir apdainuotoji gražuolė. Vėliau, po ilgos pertraukos ji buvo atliekama viso Vertigo turo metu, ten yra ir DVD pora kur galima ją rast, Bono dainuojama Pavaročio partija irgi labai įsimena.

Peace.

Oficialus Video

Gyvai 2006aisias

Rodyk draugams

Antroji vampyrų meilės istorijos dalis siūlo itin turtingą vardais ir garsais soundtracką, tikriausiai panašiai tokį, kokio ir reikia tokiam ažiotažui, kai neduodie nepasiseks filmas - bus nors gera muzika. Apie pasisekimą kalbėt daug negaliu - matyti neteko, tačiau klykiančių anglosaksių aidų MTV apdovanojimuose ar dar nežinia kur išgirsti daug pastangų nereikia.

Taigi, taigi, reikia paminėti, jog čia surinkta bene visos Amerikos indie žvaigždutės, o šalia jų ir keletas įstabių britų ar šiaip europiečių vardų. Lupe Fiasco greičiau išimtis, patvirtinanti taisykle, o gal greičiau trankus hip-hopo ritmas, skirtas praskaidrinti ilgą ir nuobodų kaskadininkų sąrašą pabaigoje. Visos dainos daugiau mažiau panašios, tas kartais ir atsibosta - dominuoja lėtos, pianino arba gitaros spaudymo melodijos, visos tokios romantiškai apdainuojančios mėnulio grožį virš medžių ir šaukiančios meilę. Vienas įsimintinesnių pasirodymų - amerikiečių Death Cab For Cutie “Meet Me On The Equinox” puikiai atitinka šią formulę ir tikrai padės toliau rinkti last.fm milijonus, visai nepelnytai beja. Nors daina nebloga.

Geriausia, kaip visada, čia Thom Yorke “Hearing Damage”. Elektroninio ūžesio garsai, kuriuos kokie Metal On Metal pakraipę į kairę ir dešnę, galėtų gaut visai nieko hituką, bet čia niekas nekraipyta todėl, kaip ir “The Eraser” tobulybėje, nuostabus neskubantis balsas, paskui besivelkantis ritmas ir aidais tampomi backai, tokia minimalistinė formulė, kaip ir dažniausiai Radijo galvai veikia kuo puikiausiai. Švedų gegutė Lykke Li irgi lieka savam stiliui, bet čia vampyriška romantika ne tokia įtaigi, lieka tik kaip visada ūkaujantis jos balselis ir šiaip ji tokia graži, kad užtektų jei savo nuotrauką įdėt sėkmingam dalyvavimui. Čia šiaip tik tarp kitko:). Toliau seka savo nuobodų 80’s Alphavile stiliuką atkirtę The Killers su dar viena savo naujovių giesme “A White Demon Love Song”, dar kartą niekuo nežavinti, tik primena žudikams vėl į rankas gitaras pasiimt.

Žvaigždės su jais nesibaigia, dar turim Muse su “I Belong To You”, tiesa iškirptu savo prancūzišku dainavimu, bet, deja, neiškirpta klaikioji klarneto solo. Na bet apart to, jie išlieka inovatyvūs, modernūs ir įdomus, nes ir su ne pačia geriausia savo kompozicija. Dar paminėjimo verti seniai begirdėti Black Rebel Motorcycle Club ir jųjų “Done All Wrong”. Vis galvoj kažkur aplink sukasi į ką gi tai labai panašu, bet vis ir nesusigalvoja, bet faktas, kad šita akustine gaida ir pavargusiu balsu įdirbta daina viena įdomiausių ir neturiu tos vampyrų meilės nuotaikos. Iš pažįstamų vardų dar yra mano ne itin mylimi Editors ir “No Sound But The Wind”, su kuo jie gal ir įrodo, kad balades jiems kurtis sekasi geriau nei triukšmauti, bet visgi kaip nemylėjau to pseudo Joy Division/Chris De Burgh balso, taip ir šis kūrinukas tos meilės nepridėjo. Amerikiečiai indėnai Ok Go prideda savąją “Shooting The Moon”, bet josios koledžo meilės trikampių ir lūzerių pirštų badymo dvasia visai įspūdžio nepalieka.

Geriausia čia, kaip nebūtų keista, yra atstovo iš kūrybingųjų Animal Collective kompanijos Grizzly Bear kūrinys “Slow Life”. Tiesa, paniškų jo grupės garsų čia ne iš tolo nėra, į pagalbą jis pasikvietė Victoria Legend (vargu ar žvaigždė) ir lėtai apdainavo lėtą gyvenimą, be konkurencijos šauniausia baladė iš visų romantiškųjų čia.

Šalia tikrai solidaus būrio garsenybių, dar galima rasti ir mažiau girdėtų vardų, kaip Band Of Skulls, pastarieji duoda tokį tipiškai anglišką rokelį, nors šiaip visai mielai susiklauso, gal ir bus iš jų kas nors. Anya Marina - radijo laidų vedėja iš JAV pabando dainuoti mėnesienai ir kažkaip per daug įsijaučia - jau taip saldu, kad nors imk ir druskos įsižerk. Kažkur lyg ir girdėti Bon Iver duoda bažnytiškai liūdna giesmę, į soundtracką, bent jau kaip aš jį įsivaizduoju, tikrai įsipaišys, bet daugiau ką tai nežinau. Dar neišgarsėjusio ir vargu ar su perspektyvomis roko prideda Hurricane Bells. Sea Wolf, kaip last.fm’as rodo visai žinomas už Atlanto, na čia tipiškas singer-songwriter žanras. Pabaigai dar turime tikriausiai traileriui ir pačiai mieliausiai scenai skirtą pianino taip vadinamą “main-theme”, Vokiškai juokingų ir paslaptingų Meat-Loaf stiliaus gasdinimų ir jau minėtą Lupe Fiasco repą.

Susumavus, soundtrackas toks, kurio pavydėtų bet kuris filmas, gal ir pavydės, nežinau, ar nors žiupsnelį vertės šiajam pridės.

Rodyk draugams

Filmas, rodytas Kino pavasario programoje Nauja Europa - Nauji vardai tik įrodo, kokį puikų festivalį turim.

Bosnių susuktas 2007, filmas pasakoja paprastos šeimos kasdienybę šių dienų Sarajeve. Pagrindinis veikėjas - tipiškas taksistas su tipiškais savo reikalais, reikaliukais, bizniukais ir panašia veikla, vieną dieną jis nusprendžia, jog pakeis savo gyvenimą ir taps doru piliečiu. Viso filmo fabula - kaip sunku, o kartu ir lengva būti doru žmogumi. (Jei ne taip giliai - kaip sunku paprastiems darbininkams išvengti sąsajų su nusikalstama veikla) Atrodo panašiai verčiasi ir pavadinimas. Jis augina sūnų, turi gražią žmoną, šūsnį skolų ir dar daugiau norų bei tikslų. Žanras - taip šių kraštų mėgstama drama-komedija, tiesa čia tikrai nebus per didelių ašarų ar praeities keiksmų - filmas šiltas, optimistiškas ir labai smagus. Komedinė dalis vykus, tokie įprasti nekomercinių kraštų užgauliojimai prancūzų automobiliams, japonų turistams, nusivylusiems dabartimi keikūnams ar taksistų treningams.

Nors tikrai čia nieko ypatingo, bet pats kūrinėlis ir nepretenduoja į kažką ypatinga, vien tik gerą, bet nebanalią nuotaiką su užtektinai vietos ir pamąstymams, ir pokštams. Filmas apie svajones, sunkų ir gražų gyvenimą, o taip pat skaudžios patirties, bet vis gyvą ir gražų miestą, kuriame mirė Franzas Ferdinandas, bet dar nemirė viltis.

Rodyk draugams