doblogas

winampe vis besisukant naujam puikiam Arctic monkeys albumui, apie kurį galima paskaityti čia, norėjau pasidalinti keletą pastarųjų dienų itin mėgiamų DVD.

Gorillaz - Demon Days Live In Manchester Opera

Pats daugiau dėmėsio į šį koncertą atkreipiau kurpdamas Damono Albarno istoriją, tai pastaruoju metu labai užkabliavo. Turiu ir šio cd originalią versija, tačiau šiame koncerte Gorillaz muzika skamba kur kas rimčiau ir išbaigčiau. Na keletas hip hopo variacijų gal ne itin, tačiau Last Living Souls, Green World, All Alone ir Don’t Get Lost In Heaven absoliuti nuostabybė. Koncerto formatas irgi keistas, atlikėjai ir didžioji žvaigždė Damonas groja už uždangos, o kviestinės žvaigždės kiekviename kūrinyje išeina į pagrindinę scena. Tiesa, ant biso pasirodo ir vokalistas. Sugroję visa albumą, pabaigoje dar prideda japoniškų motyvų ir gražaus dainavimo Hong Kong ir kažkokio tribute Ibrahimui Ferrerui su jo vokalu “Latin Simone”. Žodžiu muzikos stilių įvairovė čia varijuoja kaip niekur daug, o mielas šokančių vaikų chorelis “Dirrty HArry” prideda žaismingumo.

Beirut - Cheap Music Inside

Pietryčių europos folką vakarietiška maniera grojanti grupė Beirut toli gražu nenaujiena, tačiau žiūrėti ją tokiu formatu gal penkis kartus smagiau nei klausyti įrašų. Šiame Dvd pristatinėjamas jų albumas The Flying Cup Club. Vokalistas vaikščioja po Niujorko Bruklina pradžioje visada dainuodamas vienas, o jo grupė pasitinka iš už kampo ar už laiptų, pamažu prisideda vis daugiau instrumentų kol viskas išauga į pilnavertę kompoziciją. Labai šaunus operatoriaus darbas, balkaniški ritmai ir daug akustikos, kas gali būt geriau.

Beck - Live bbc4

Šitas bene geriausias. Įrašytas romioje bažnyčios atmosferoje, pradžioje skamba jo klasiškiausio albumo Sea Change geriausių dainų akustinės versijos, į pabaigą galima rasti ir didesnių hitų, net Loser. Visa muzika Beckas kuria vienas, todėl čia apstu ritmo mašinų, yonikos, pianino, akustinės gitaros ir dar tokių instrumentų, kurių pavadinimo net nežinau. Taip pat menka pašaipėlė iš Timberlake “Cry My a river”, o Nelly koveris “Hot In here” galėtų gaut kokią blogiausios visų laikų dainos geriausio koverio nominaciją. Jaukus, tykus, inteligentiškas, linksmas ir be galo romantiškas pasirodymas. Jokių youtube pavyzdėlių šitam neradau.

Rodyk draugams

Kad jau po 10 metų originalia sudėtimi atsikūrę Blur vaizdai iš Glastonbury vis sukas ir sukas mano BsPlayerį tai galima papasakoti apie šį vieną iškiliausių britanijos muzikos žmonių.

Be abejo reikia pradėti nuo Blur. Vienas sekmingiausių roko muzikos ansamblių po bitlų pradėjo savo veiklą 1989 tada besivadinę Seymour. Visai nemėgstu gilintis į smulkmenas kas ten kokį plakatą pirmas pakabino ar pirmą gitarą nusipirko, žodžiu atsivadino visiem žinomu vardu ir pirmą cd turėjo “Leisure”

1991 jis išėjo, nors patys muzikantai jo labai nemėgsta (bet net ir dabar mielai groja “There’s No Other Way ir dar keletą), aš nelaikau šio albumo visai nevykusiu. Kaip patys sakė, jie atsidavė įrašų kompanijos valiai, na o valia buvo maždaug tokia,kad tada labai populiaru buvo Baggy stilius, čia nuo Madchester kilęs netoli, apie kurį galit pasiskaityt čia. Žodžiu toks funkiškų gitarų popselis, bet singlai “She’s So High”, “There’s No Other Way” ir “Bang” tikrai puikūs. Taip pat paminėtinas kūrinėlis iš Trainspotitingo soundtracko “Sing”, toks šizavokas, bet klausosi gerai.

There’s No Other Way

Toliau turim “breakthrough” singlą “Popscene”, kuris manęs perdaug nežavi tai ir nereklamuosiu perdaug.
Žodžiu, taip ėmė ir prasidėjo tada britpop era ir pirmasis albumas iš tos serijos yra pavadinimu “Modern Life Is Rubbish”. Na labai jau toks diskuotinas šitas darbas, iš idėjos ir pagal laikmečio dvasią jis išties genialus, tačiau dabar klausantis tai tokios kinksiškos melodijos kartais perdaug simple, o britiška dainavimo maniera per daug ausis rėžia. Kaip sakė Albarnas kažkada: “Nirvana, Nirvana, everythere Nirvana, if you’re not Nirvana, then you nothing”, o mes pabandėm kažką kito. Šiaip pagal pirkimus tai cd nebuvo populiarus, visi tekstai klaikiai antiamerikietiški ir antikapitalistiški kaip ir vėliau beja pas Blur’us panašiai, iš singlų paminėti verta viena geriausių apskritai jų dainų “For Tomorrow”. “Sunday Sunday” ir “Chemical World” šiek tiek mažiau kabina, bet atsikūrimo ture taip pat grojami. Yra ir tokio neblogo pankroko, kaip kad “Advert”.

For Tomorrow (live)

1994 kartu su “Parklife” prasideda šlovės laikai, šitas albumas į visokius ten sąrašus rinktas ir šiaip visi anglai jį žino. Tęsiama brit popso tradicija ir čia galima rasti geriausius to žanro singlus “Parklife” ir “Girls And Boys”, taip pat ir lėtesnių legendinių dainų kaip “This is A Low” ar “To The End”. Beja visi bene grupės albumai yra konceptualūs - viena daina kita keičia susijusios kartu, na o stilių kratinys čia irgi labai jau platus, nuo Oi!Punk, Davido Bowie kosmoso užkariavimų iki hard roko ar akordeono melodijų. Pizdavonės iš amerikos irgi tęsiasi, kaip kad “Magic America”. Žodžiu klasika šitas darbas yra labai.

To The End

Parklife

Toliau dar ėjo “The Great Escape”, Brit pop mūšis su oasiais, bet nesinori kartotis, atskira recenzija kažkada šiam cd rašiau, galima pasiskaityt čia

geriausia daina iš šito be abejo yra Universal

Pastaroji išliko mano all time favourite ir dabar žiūrint kaip ja Glastonbury savo seta užbaigai virpuliukai bėga, o ir lietuvos trispalvė šmėsteli pavydą keldama:)

Toliau sekė tiesiog selftitled Blur, kurį visi žino dėl Song 2, o visi Blur’us dėl to irgi žino. Taip ilgai besišaipę iš amerikiečių muzikos galop patys nusprendė kažką panašaus sukurpti, daugiausiai pasisėmę iš tuo metu labai populiarių Pavement, na Song 2 buvo grunge parodija - kelių akordų Woooohooo šauksmas ir štai didžiausias hitas pavyko (tiesa Uk buvo didesnių). Šiaip jau albumas tikrai įdomus, jame yra vienas iš trijų tikrai blogų grupės singlų (On Your Own), bet galima rasti ir “Beetlebum” (kur niekas nežino ką tai reiškia), gitaristo G.Coxono vokalinį debiutą “You’re so Great”, taip pat šaunias balades “Strange News From Another Star” ir “Look Inside America”. Pats cd šiaip laikomas alternatyvaus roko pavyzdžiu, na aš jo atžvilgiu užimu tokia neautralią poziciją.

Beetlebum

Po dviejų metų (1999) pasirodė “13″, LP su tokiu pat dainų skaičiumi. Šitas buvo bene labiausiai ekspermentiškas, nors galima rasti čia ir senus laikus menančią ir įsimintinus pieniuko nuotykius žiauriam pasauly atvaizdavusią “Coffee And Tv”, taip ir jų “Let It Be” prilygstančia ir visos kartos himnu galima “Tender”. Tačiau buvo albume ir kur kas daugiau triukšmo, taip pat ir prodiuseriu patapo Orbital, todėl atsirado nemažai elektronikos. Šiaip jau yra ir pavykusių, ir mažiau pavykusių epizodų, nors konseptualiai viskas atrodo pakankamai gerai, įsimintiniausia ir nehtių be abejo yra “Trimm Trabb”, verta paklausyti ir “Mellow Song” ar “No Distance Left To Run”. Mažiau smagi dalis yra tekstuose, kur Albarnas išsiskyrė su savo ilgamete drauguže, todėl labai jau asmeniški, liūdni ir tiesmuki daugumoj yra lyricsai.
Coffee And Tv

Tender (live)

Kažkur nesutarimų eigoje po 13 iš Blurų išėjo antras “pagal svarbuma” žmogus Coxonas ir jų veikla kiek apstojo ir prasidėjo įvairūs solo projektėliai. Coxonas pradėjo savo solo grojant indie lo-fi gitarinį rokelį, bet kadangi šis rašinėlis dedikuotas Albarnui tai įdomiau apie jį.

Dar 2000 apturėję Best Of su Blurais ir klaikųjį “Music Is My Radar”, jau po metų prasidėjo pirmosios pasaulyje animacinės grupės Gorillaz istorija. Damonas pasikvietęs į pagalbą garsų britų animatorių Jamie Hewlett sugebėjo parduoti milijonus net neparodydamas savo veido. Grupės debiutas buvo self-titled, o albumas sukiojosi aplink elektro-pop bytus, laibą Albarno dainavimo ir nemažai hip-hopo. Na man, kaip nepernelyg mėgstančiam repą, jo kiek perdaug, tačiau keletas singlų, kaip debiutinis “Clint Eastwood” ar “19-2000″ tikrai vežė.

Clint Eastwood

Toliau sekė dar įdomesnis projektas, pavadinimu “Mali Music”, Damonas pakeliavęs po Afrika, nusprendė sukurti albumą, įkvėptą tų kraštų muzikos ir pavyko pakankamai neblogai, jo pačio dainavimo ten neperdaug, modernybės taip pat, tačiau tiek kiek buvo viskas paliesta, tikrai pavyko.

Mali Music - Sunset

2003aisias sulaukėm kol kas paskutinio Blur albumo, jau kaip trio, jis vadinosi “Think Tank”, geriausias žinomas iš dainos “Out Of Time”. Labai daug ekspermentų ten, išėjus gitaristui, gitara visai nebedominuoja melodijose, todėl viskas originalu, kartais kiek pro šalį, tačiau bendras rezultatas teigiamas, tiesiog mėgstu tokius darbus, kurie išlieka populiarūs, nors visi kampai ir natos visiškai nenugludintos iki apvalybių, “Crazy Beat” buvo kiek pertrankus, tačiau yra nuostabybė muzikoje ir video “Good Song”, FatboySlimo prodiusuota “Gene By Gene”, jazzova “Jets”, be galo liūdna istorijos pabaiga (su Coxono akordais beja) “Battery In Your Legs”. Žodžiu bendras kokteilis vertintas nevienareikšmiškai, tačiau išbandyti tikrai vertas.

Good Song

Gene by Gene (live)

Su šituo cd, iki pat šios vasaros ypatingojo turo, Blur istorija pasibaigus, tačiau tikrai ne Albarno muzikiniai projektai. Viešbučio kambariuose įrašęs “Democrazy”, čia kaip koks demo trumpų dainelių rinkinys reikia jau milžinišku fanu būti, kad patiktų, vėl sėdo prie Gorillaz ir 2005 pasirodė “Demon Days”.
Šito cd net originalą turiu (norit gal pirkt kasnors, pigiai atiduočiau?:) ), vėl tas pats - japoniški motyvai, hip hopas, elektro pop bytai, gražus dainavimas, skirtumas tik, kad vienintelį kartą operoje buvo live performansas surengtas (beja visa jutubėj galima pažiūrėti, verta dėmesio). Beja su gorillaz irgi pratęsta konceptualių albumo tradicija.

Demon Days Live in Manchester

Užsidirbus pakankamai pinigų?:) Žodžiu toliau sekė bene klasiškiausios muzikos projektas, pavadinimu The Good, The Bad and The Queen, sudėtį sudarė Verve gitaristas, Clash bosistas, Albarnas su pianinu ir Tony Allen - afrikietiškų mušamųjų virtuozas. Albumas išėjo tikrai puikus, spinduliuojantis tokia retro Londono dvasia, roku to jau nelabai išeina pavadinti, greičiau akustinis unplugged su išraiškiu bosu. Labiausiai verta dėmesio ispaniškos salsos “History Song”, glam idealizmo “80’s Life”, sekmingiausias singlas “Kingdoom Of Doom”, nors šiaip darbas vientisas ir kažką išskyrinėti čia per daug neverta, šiaip tai tikrai jausmingiausias ir labiausiai baladiškas Albarno muzikavimas per visa karjerą.

Kingdom Of Doom

Apie paskutiniausįjį rašyti sunku, tai lyg ir kinietiška/japoniška, žodžiu tolimųjų rytų motyvų opera, pavadinimu “Monkey Journey To The West”,istorija apie beždžionėlę, keliaujančią per įvairius kraštus. Albarnas visada atrodo domėjosi tų kraštų kultūra, na operų vertinti aš kažkaip ne itin sugebu, šiaip jau tai tikrai egzotiška muzika, tačiau čia jau labiau kompozitoriška nei realiai muzikuojanti veikla yra todėl nuo pačio mūsų pagrindinio veikėjo kiek atitolusi.

štai viena iš To ištraukų live

Na o galiausiai smagiausios žinios - atsikūrę Blur’ai su visos karjeros playlistu, todėl pasirodymai nepakartojami,pvz atrodantys taip:

taip pat kalbos apie galimą naują albumą ir visą kitą, o tai nuteikia optimistiškai. Bei atrodo ne už kalnų ir gorillaz veikėjų sugrįžimas.

Kažkokių apibendrinimų čia labai nežadu kurpt, tiesiog tokia istorija ir tegul ta istorija tęsiasi ir tęsiasi!

Rodyk draugams